„Gyva liko mano siela“, – šiuos žodžius 1955 m. išėjęs iš lagerio savo būsimai žmonai Eugenijai Kelertaitei parašė mokytojas, poetas, politinis kalinys, tremtinys Juozas Mečinskas (1921–2000). Dabar galima tik spėlioti, kaip būtų susiklostęs šios talentingos asmenybės gyvenimas, jeigu ne sovietų okupacija, kuri traiškė ir niokojo žmonių, mylinčių tėvynę ir branginančių laisvę. 1946 m. liepos 16 d. už pogrindinę ir partizaninę veiklą okupacinis karinis tribunolas nuteisė jį 10 metų lagerio ir 5 metams tremties, išsiuntė į Tolimąją Šiaurę Rusijoje. Praėjęs visas golgotas – dvasinį luošinimą ir fizinį smurtą – J. Mečinskas nepasidavė, nepalūžo, neprarado žmoniškumo. Tik kūrybai turėjo retą valandėlę, net popieriaus ir pieštuką ne visada galėjo gauti. O taip norėjos spurdantį eilėraštį užrašyti, nes tarsi „širdis išlėks kartu su tais žodžiais iš krūtinės ir nuskris ten, į Lietuvą, į Tėvynę“...

Minint menininko 100-ąsias gimimo metines parengta paroda, kurioje eksponuojama unikali medžiaga. Tremties archyvas pasipildo dar vienu autentišku, skausmingus tautos likimo vingius fiksuojančiu liudijimu. Per J. Mečinsko archyvinę ir faktologinę medžiagą – nuotraukas, dokumentus, epistoliką, rankraščius – rekonstruoti praeities įvykiai. Parodoje veriasi Šiaurės sniegynuose svajonėmis apie tėvynę gyvenusio, lietuvybę puoselėjusio ir branginusio, tautinį orumą ir santūrumą išsaugojusio kūrėjo gyvenimas.  

Išėjęs iš lagerio laiške būsimai žmonai J. Mečinskas rašo: „Mano gyvenimas nebuvo pastatytas ant materiališkos laimės ir už tai aš ir dabar drąsiai žiūriu Likimui į akis ir dabar aš einu toks pats, kaip buvau, nes mano širdyje rusena dvasinė laimė, ta laimė, kad iki šiol nesu nusižengęs savo galvojimui ir nesu nusilenkęs tam, kam vertėtų parodyti iltis ir nesu pagailėjęs paskutinės duonos plutos tam, kuris vadinasi tikru žmogumi ir už kurį negaila būtų gyvybės... Ar tai ne laimė? Ir tas tos laimės jutimas suteikė tiek daug jėgos; jis tapo kelrodžiu nežinomam kely tamsioj nakty. Šiandien aš išlaikęs didelį gyvenimo bandymą, šiandien aš prisirinkęs gyvenimo realaus patyrimo ir kliūtys mano užnugaryje. Šiandien aš savomis kojomis stoviu ant kelio, kuris ką tik man atsidarė ir džiaugiuosi saulės akinančiais spindulėliais. Šiandien aš vaikštau skurdžiu tundros mišku, ir kiek džiaugsmo mano sielai teikia tas gamtos artimumas, tie berželiai, samanos ir uogos, kviečiančios pasivaišinti. Šiandien aš klausaus sraunaus upelio čiurlenimo ir užmirštu visas sielos žaizdas, kurias Likimas man suteikė žiauria savo ranka... Ir aš pats šiandien stebiuosi, kad gamta dar gali mane sužavėt, stebiuosi, kad gyva liko mano siela, stebiuosi, kad aš likau dar žmogumi po nežmoniškų sąlygų, stebiuosi, kad tam gyvenimo šiukšlyne aš dar sugebu rasti tai, kas mane pradžiugintų...“

J. Mečinskas bandė sugrįžti į Lietuvą, tačiau kagėbistų ir „tautos ramybės sergėtojų“ buvo akylai stebimas, persekiojamas, krečiamas, o galiausiai „švelniai išprašytas“ iš išsvajotos Tėvynės. Grįžęs į Šiaurę 25 metus sunkiai dirbo šachtoje, tačiau ir atšiauriomis sąlygomis rasdavo dvasinio peno. Intoje pradėjo tapyti, rašė meilės ir ilgesio kupinus eilėraščius, atsiminimus... Į Lietuvą sugrįžo tik 1978 m.

Gyvas būdamas J. Mečinskas neišleido nė vienos savo knygos, tačiau Intoje su draugais slapta subūrė literatų būrelį. Pasirašinėjo slapyvardžiu Aidas, 1954 m. parengė ir suredagavo lietuvių politinių kalinių literatų rinktinę, kuri pasiekė Čikagą ir 1961 m. buvo išleista pavadinimu „Rūda ir rauda“. 1954 m. politinis kalinys Vaclovas Gudaitis sumanė išleisti Intos lietuvių poetų eilėraščių antologiją „Benamiai“. Poetų eilėraščiai skelbti rankraštinėse antologijose: „Veidu į Tėvynę“, „Benamiai“ ir „Saulėtekio link“. Sunku patikėti, kad geležinės diktatūros laikais lietuviškas laisvės žodis kalėsi amžinojo įšalo žemėje. Antra vertus, ar galima sustabdyti sraunios, veržlios upės tekėjimą?!

Intoje padaugintos rankraštinės knygelės slapta pasiekdavo Lietuvą. 1989 m. žurnalo „Nemunas“ redaktorius Leonas Gudaitis sudarė ir parengė rinktinę „Benamiai“. Viršeliui panaudojo J. Mečinsko meninę nuotrauką. Vertindamas knygą poetas Aleksas Dabulskis rašė: „Benamių antologijos literatūrinė vertė neabejotina. Be šitų eilėraščių pokarinė lietuviškoji lyrika liktų bjauriai apsimelavusi, išdavusi teisybę ir dorovę, nusigręžusi nuo tautos sielvartų. Nors ir labai pavėluotai, nors ir prislopusiu iškamuotu balsu, vis dėlto tegu bylos niekinta ir trypta teisybė, dora, ištikimybė. Turime surinkti ir kiek įmanoma garsinti kūrybą tų literatų, kurie buvo nutylimi, atstumti, persekiojami“.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, J. Mečinskas bendradarbiavo laikraštyje „Tremtinys“, prisidėjo prie V. Steponavičiaus knygos „Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje“ (1998 m.) medžiagos rinkimo ir išleidimo. Neužmiršta ir jo meninių nuotraukų, darytų tremtyje, kolekcija – siųsta į Balzeko muziejų Čikagoje, Tautos fondą Niujorke. 1993 m. IX Forto muziejuje Kaune buvo surengta paroda „Komija – pamotė mano“.

J. Mečinsko asmenybė pelnytai įtraukta į Lietuvos kultūros istorijos puslapius. Tegul jo gyvenimas bus pavyzdžiu, kaip mylėti, puoselėti ir branginti Lietuvą. O šis testamentinis palinkėjimas tegul giliai krinta į širdis: „Laimė visur yra, tik mes turime sugebėti ją pajausti, turime savyje turėti tiek gyvybės ir džiaugsmo jutimo, kad gyvenimo kieti pirštai neįstengtų mūsų palenkti morališkai. Niekuomet nebus laimingas tas, kuris negali įkvėpti drąsos ne tik kitiems, bet ir sau, tos drąsos, kuri stumia į priekį prie laimės žiburio, o ne atgal...“

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė