Nuo 1949 m. Kaunas tampa nuolatine rašytojo gyvenamąja vieta. Draugai ragina J. Grušą rašyti, jis ginasi pažadais, kremtasi dėl savo negalios ir tepajėgia sukurti vos vieną kitą apsakymėlį. Tuo metu išverčia V. Kostyliovo „Ivano Rūsčiojo“ II ir III tomus.
J. Grušo dramaturgo talentas atsiskleidė po 1957 m. paskelbtos dramos „Herkus Mantas“, nuo kurios ir prasidėjo aktyvus rašytojo darbas su teatru.
Apie garsiosios tragikomedijos „Meilė, džiazas ir velnias“ populiarumą rodo 1967 m. ir vėlesnių metų pastatymų nuotraukos, bičiulių pagiriamieji laiškai pjesės autoriui ir paties rašytojo susirašinėjimas su jo dramų statytojais. „Apie jaunimą reikia rašyti su didele meile ir dideliu atsakingumu. Kritika man sako, kad aš niekada nebuvau toks piktas, kaip rašydamas šią pjesę. Taip, pykti galima. Bet negalima neapkęsti. Šio veikalo herojus aš mylėjau – ten sudėjau daug žmogiško skausmo, kuris leido dar labiau pasmerkti jų žiaurumą. Beatričė man buvo lyg saulė. Jos veiksmuose stengiausi duoti taikių šviesos spindulių, kuriais prasiveržia žmogaus gerumas“, – teatrologui Algiui Samulioniui apie šio veikalo gimimą pasakojo J. Grušas.
Dramoje sprendžiami humanizmo, gyvenimo prasmės klausimai, veikėjai kalbasi su nesamais žmonėmis – savo sąžinės balsais. Įdomu tai, jog kuriant šią dramą rašytojas įkvėpimą rado Šarlio Bodlero eilėraščio posme: „Staigių spindulių nušviesti veidai tų, kurie meldžiasi dangui tarp nešvankybių.“ Taip gimė aistringai gėrį skelbianti, nuo žmogiškojo blogio žūstanti paprasta mergaitė ir daugiareikšmis simbolis – Beatričė. Pagal šią dramą buvo pastatyti spektakliai įvairiuose Lietuvos teatruose. 1967 m. Panevėžyje pjesė pasirodė kitu pavadinimu „Pražūtingas apsvaigimas“. Dar ir dabar moksleiviai aktyviai domisi ir ruošia „Meilės, džiazo ir velnio“ pastatymus. O 1992 m. režisieriaus Raimundo Banionio sukurtas ir filmas „Džiazas“.