1940 m. vykstant didiesiems politiniams perversmams Lietuvoje, nemaža inteligentijos dalis atsidūrė kryžkelėje. „Šiandien vyksta tokie dideli dalykai ir tokiu nepaprastu tempu, – rašė 1940 m. Grušas, – kad pilnai suprasti ir įvertinti bus galima iš tam tikros laiko perspektyvos.“

1940–1941 m. J. Grušas dirba LTSR Valstybinėje leidykloje redaktoriumi. „Kostas Korsakas perduodamas man pareigas, pasiūlė pirmiausiai išleisti du veikalus Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“ ir Servanteso „Don Kitochą“. Prie jų daugiausiai ir teko dirbti. Po daugelio metų rašytojas prisimena, kad darbas leidykloje, jam padėjo daug, kaip rašytojui: „Pajutau, kad mano dvasioje turi praeiti sunkūs ir sudėtingi procesai, studijavau teoretiškai, stebėjau naująjį gyvenimą, norėdamas suprasti, pažinti, rasti pasiteisinimus, naujų reiškinių priežastis. Bet staiga kilęs karas viską nutraukė, nubloškė mane į kaimą, kur vėl griebiausi vaikystėje įprasto antrojo darbo.“

Karui artėjant link Lietuvos, J. Grušas su šeima pasitraukė į žmonos tėviškę –  Joniškį. Čia dirbo žemės ūkio darbus, kurį laiką mokytojavo Joniškio gimnazijoje, dėstė vokiečių kalbą. Šis laikotarpis paženklintas stipriais dvasiniais sukrėtimais. „Kas iš tikrųjų yra žmogus, kuo gali virsti žmogus, pamatėme tik per karą, siautėjant fašistams. Kai mūsų geras kaimynas ėmė švaistytis su automatu, vilkšunius pjudyti ant moterų ir vaikų, žmones versti į duobes ir po tų „žygių“ girtu balsu dainuoti, ėmėme ieškoti žmogiškosios dvasios džiunglių, užmiršome palaidotą paviršutiniškumą.

Per šį gyvenimo etapą rašytojas išleido tik vieną kūrinį – pirmąją pjesę „Tėvas ir sūnus“ 1945 m. Įdomu tai, jog šią dramą J. Grušas perrašė tris kartus ir tik trečiasis variantas buvo pastatytas teatre.