1931 m. J. Grušas baigia studijas universitete. Netrukus sukuria šeimą – veda humanitarinių mokslų fakulteto studentę Pulcheriją Račytę. Verčiasi daugiausia pedagoginiu darbu ir žurnalistika. Dėsto pedagoginiuose kursuose lietuvių kalbą ir literatūrą bei Lietuvos istoriją. Apie žurnalistinį darbą rašė: „Sėdėti redakcijoje, redaguoti ir net perrašinėti banalius rašinius nėra naudinga pradedančiajam literatui: atbukina vaizduotę, gadina stilių, pratina prie paviršutiniškumo. Vienintelis su žurnalistiniu darbu susijęs įdomus įvykis – tai 1934 m. mano kelionė į Tarybų Sąjungą. Hitleris paėmė valdžią Vokietijoje, pakibo karo grėsmė virš Europos, o drauge ir virš Lietuvos, su kuo pasukti?“

Nuo 1933 m. spaudoje ima rodytis ištraukos iš rašomo romano „Karjeristai“, o 1935 m. romaną išleidžia „Sakalo“ leidykla. „Karjeristuose buvo paliestos labai opios ir rimtos visuomenės problemos, kalbama apie visos tautos egzistencijai iškilusius pavojus. Rašytojas kėlė aikštėn visų partijų moralinį išsigimimą, analizavo asmenybei gręsiantį dvasinį skilimą korupcijos ir karjerizmo apimtoje visuomenėje. Romane išryškėjo autoriaus objektyvumas, tiesos siekimas. J. Šimkus savo recenzijoje sakė, kad J. Grušas yra dešiniosios grupuotės žmogus, „bet savo romane pasirodo labai tolerantišku kitų įsitikinimų žmonių atžvilgiu. Tad yra aukšto humaniškumo ir inteligencijos reiškinys, ir jis yra sveikintinas. Jis plaka visus: kairiuosius ir dešiniuosius, jeigu jie blogi kaip žmonės.“

J. Grušo memorialinėje bibliotekoje išsaugoti visi „Karjeristų“ leidimai. Ypač įdomus1935 m. išleistas romanas su rašytojo rankraštiniais taisymais, intarpais, ruošiamam sovietmečio Valstybinės grožinės literatūros leidyklos 1957 m. romano publikavimui. Autoriui teko nelengva užduotis: pagal sovietinės santvarkos reikalavimus koreguoti tekste minimų politinių partijų, judėjimų, sąjungų, veiklų pavadinimus („socialistų“ keičia į „socialdemokratų“, vietoj „komunistinis metodas“ rašo „laukinis fanatizmas“, opozicinę tautininkų partiją pavadina „liaudininkų“), turėjo išbraukti kaip kambario interjero detalę tekste minimą įrėmintą „Lietuvos nepriklausomybės aktą“, „partijos centro komitetą“, „partijos sekretorių“, nes cenzūra nebūtų praleidusi tokių „nekorektiškų“ frazių...

Autorius perrašė 1935-ųjų metų tekstą, išryškindamas pagrindinio herojaus Viktoro Domanto svarstymus apie 1926 m. po perversmo pasikeitusią Lietuvos politinę ir viešojo gyvenimo situaciją, apie jo asmeninį pasirinkimą: „Ar dabar jam vėl įsitraukti į politiką, prisidėti prie naujų valdovų ir rūpintis gauti atsakingą valstybinę tarnybą? Ar likti nuošaliai ir verstis žurnalistika, laukti, skursti ir vienam užsidarius svajoti apie teisingesnį gyvenimą?“

Ne mažiau vertinga 1937 m. išėjusi novelių knyga „Sunki ranka“, už kurią jis pelnė „Spindulio“ bendrovės literatūrinę premiją.