„Esu gimęs 1901 m., priklausau tai kartai, kuriai teko gyventi dvejose epochose. Tai gana svarbi išskirtinė savybė, kurią, beje, teks pajusti skaitančiam...“, – rašė J. Grušas apie save.

Rašytojas J. Grušas gimė 1901 m. lapkričio 29 d. Kalniškių-Žadžiūnų kaime (Šiaulių raj.), valstiečio šeimoje. 1912 m. Grušai persikelia į Mėsmedžio kaimą, nusiperka žemės sklypą, kuriame ką tik buvo nukirstas miškas. Jaunutis Juozas padėjo tėvui rauti kelmus, plėšti dirvonus, statyti trobesius. Kasdienė buitis vargino, temdė ne vieną vaikystės akimirką, bet širdyje kaupėsi dvasiniai turtai, grožio pajautimas, polinkis stebėti žmones.

Likimas lėmė, kad tame pačiame kaime, kur gimė J. Grušas, gyveno žinomas poetas Jovaras. „Su knyga anksti teko susidurti. Poetas ir knygnešys Jovaras pirmasis nejučiom įvedė mane į knygų pasaulį. Dar prieš lankydamas Kairių pradžios mokyklą, Jovaro pamokytas pradėjau skaityti. Skaitydavau ne elementorių, o jo paties eilėraščius. Ir jis ne kartą yra sakęs: „Kai užaugsi, tu pats rašysi.“ Ir šiandieną jaučiu jam dėkingumą už šiuos žodžius.“

Vaikystėje J. Grušas troško mokytis ir regėti kitokį, įdomų pasaulį, pilną knygų, „įdomių rašymo priemonių, dviračių ir gražių drabužių ir išminties.“

1917 m. mirus motinai ir tėvui antrą kartą vedus, J. Grušas nusprendė pradėti savarankišką gyvenimą. 1918 m. atvyksta į Šiaulius, susiranda šiokių tokių uždarbių pragyvenimui ir ruošiasi stoti į gimnaziją. Aštuoniolikmečiui vaikinui reikėjo vytis savo bendraamžius. Į pirmą klasę jis „per senas“. Savarankiškai pasirengęs stoja į ketvirtąją, per pirmas žiemos atostogas daro dar vieną šuolį – laiko egzaminus į penktą klasę ir pagaliau susilyginęs su kitais kopia mokslo laiptais.

1919 m. J. Grušas dirbo Frenkelio odos fabrike jaunesniuoju sąskaitininku, pats mokydamasis mokė kitus, vertėsi kaip įmanydamas. Apie tą gyvenimo laikotarpį J. Grušas rašė: „Išgyvenu kažkokią nesuprantamą palaimą, buvau įsimylėjęs gyvenimą, mintyse nukeldavau save į visokias situacijas, atlikdavau herojiškus žygius, norėdavau būti pranašu, oratorium, klounu, bet tolydžio grįždavau prie literatūros, prie rašytojo šlovės...“

Gimnazijoje J. Grušas įstojo į literatų menininkų būrelį „Mūza“, ėmė rašinėti eilėraščius –„poeziją prozoje“. Labai daug skaitė, ypač didelį poveikį darė Dostojevskis: „jaučiu kai kurių personažų tiesioginę įtaką; dariausi sentimentalus dėl žmonių vargų, kitų skausmą išgyvenau kaip savo.“

Godžiai skaitė ir mokėsi mintinai tuo metu garsėjančio V. Mykolaičio-Putino eilėraščius, žavėjosi poema „Kunigaikštis Žvainys“, drama „Valdovo sūnus“. Neišdildomą įspūdį J. Grušui padarė poeto apsilankymas Šiauliuose, mokiniams skaityta jo paskaita apie estetiką. Tai buvo tarsi kvietimas į didįjį literatūros kelią.

1924 m. J. Grušas atvyksta į Kauną ir pradeda studijuoti universitete teisę. Kartu jį traukė V. Mykolaičio-Putino paskaitos Teologijos-filosofijos fakultete. Profesoriaus mintys apie meno prigimtį, grožį, gėrį, dvasines žmogaus kūrybos galias žadina jauno literato savimonę ir jis apsisprendžia iš teisės pereiti į filosofiją. „Mykolaitis-Putinas buvo mano mokytojas giliausia to žodžio prasme – rašytojo ir žmogaus pavyzdys.“

Savo studijas universitete J. Grušas ryžtingai kreipia filologine humanistine linkme. Papildomai studijuoja germanistiką, pramoksta vokiečių kalbos. Pagrindine studijų kryptimi tampa lituanistika. Spaudoje J. Grušas pradeda reikštis su kritikos straipsniais ir recenzijomis. Diplominio darbo temą pasirenka iš lietuvių literatūros – Vinco Krėvės realistinę beletristiką (vadovas V. Mykolaitis-Putinas). Ši studija parodė literatūrinį J. Grušo išprusimą bei estetinių pažiūrų brendimą. Darbe detaliai analizuojami „Šiaudinės pastogės“ ciklo apsakymai, išryškinami rašytojo meninės individualybės bruožai. Daug dėmesio darbo autorius skyrė universalioms būties problemoms, filosofinei žmogaus koncepcijai, tuo iškeldamas V. Krėvę kaip didį menininką ir mąstytoją.

Pirmųjų kūrybinių bandymų rankraščiai įveda į jau garsėjančio rašytojo knygų pasaulį. Nors 1928 m. išėjusi pirmoji J. Grušo knygutė, pavadinta vieno apsakymo vardu, „Ponia Bertulienė“ rašytojui, jau praaugusiam savo to meto kūrybą, nekėlė didelio džiaugsmo („Pirmosios kartos nuo žagrės literatui, išaugusiam po šiaudiniu stogu ir prie medinio šaukšto, ne iš karto suvokiamas žmogiškosios būties sudėtingumas, ne iš karto suprantamos skonių ir stilių plonybės“), mums – tai įdomus pirmųjų J. Grušo kūrybinių bandymų įprasminimas.