Norime priminti prozininko, vertėjo Juozo Apučio (1936–2010) kūrybą ir asmenybę. Šio rašytojo kūryba įtraukta į vidurinių mokyklų mokymo programas, o literatūros kritikai vieningai pripažįsta jo indėlį į lietuvių novelistikos žanro atgimimą ir modernėjimą. Su J. Apučio vardu yra siejamas novelės atgimimas tarybiniais metais (7–8 dešimt.). Moderni novelės forma, subtilus psichologiškumas, nuotaikos ir situacijų autentiškumas, asociatyvių vaizdų gausa, lyrinė pasaulėjauta, eseistinė stilistika, kasdieniškumo ir giliųjų tikrovės struktūrų dermė J. Apučio novelėse buvo nauja ir skaitytojui labai įdomi ieškojimo kryptis  (Vytautas Martinkus).
J. Apučio kūryboje jaučiamas ypatingai stiprus autobiografiškumo dėmuo, gimtinės ir artimų žmonių pasaulėvaizdis. Šis autobiografiškumas ir sąlygojo pagrindinę parodos koncepciją – J. Apučio kūryba ir asmenybė pristatoma lyg ir per paties J. Apučio monologą. Parodoje gausu citatų iš J. Apučio prisiminimų, straipsnių, interviu, novelių, laiškų. Tuo siekiama sukurti autobiografinio pasakojimo iliuziją. Šį pasakojimą iliustruoja rašytojo knygos, rankraščiai, laiškai, nuotraukos, asmeniniai daiktai ir dailininkų bei skulptorių meno kūriniai, inspiruoti tiek J. Apučio kūrybos, tiek jo asmenybės. Paroda sąlyginai suskirstyta į penkis teminius blokus, kurių pavadinimams taip pat panaudotos J. Apučio citatos. Pirmajame bloke Gyvenimas – tai kelionė į namus eksponatais pasakojama apie J. Apučio vaikystę, paauglystę ir studijų metus. Antrajame Autorius ieško išeities – apie kūrybą ir darbą literatūrinių leidinių redakcijose. Trečiajame Zervynose visai nieko – apie gyvenimą ir kūrybą Zervynų sodyboje Varėnos rajone bei įvairius J. Apučio pomėgius. Ketvirtajame Neįvardinta partija – apie J. Apučio draugus ir juos vienijusias vertybines nuostatas. Penktasis parodos teminis blokas – Gegužė ant nulūžusio beržo – yra laisva parodos rengėjų improvizacija. Joje panaudojant laikmetį atspindinčius eksponatus-simbolius siekiama vizualizuoti kilusių iš kaimo lietuvių rašytojų prarastų gimtųjų namų ilgesį. Atskiroje parodos erdvėje autentiškais daiktais iliustruojamas J. Apučio pomėgis meistrauti, o ant šalia stovinčio stalelio eksponuojama pirmoji J. Apučio spausdinimo mašinėlė. Nedidelėje parodos vitrinoje galima pamatyti, kaip kritikai vertino J. Apučio kūrybą ir kaip J. Aputis vertino jo kūrybos kritikus. Kitoje vitrinoje galima įsitikinti, kokį didžiulį darbą J. Aputis atliko rengdamas spaudai tragiško likimo rašytojo Broniaus Radzevičiaus literatūrinį palikimą. Nuoseklų parodos pasakojimą paįvairina žinomų fotomenininkų sukurti J. Apučio portretai su šalia cituojamomis J. Apučio apmąstymų apie tikėjimą ir Dievą, apie kūrėjo įkvėpimo šaltinius ir šios kūrybos vertinimo kriterijus ir pan. ištraukomis.
Rašytojas Ramūnas Klimas apie J. Apučio kūrybą yra pasakęs: „J. Aputis gerbia tą, kuris atsiverčia jo knygą. Ne parašęs gerbia, ne salsvais pagarbos skaitytojui pripažinimais proginėse anketose, o rašydamas. Plunksnos imasi su pagarba ir trokšta žmogui gero.“ Todėl ir muziejininkai norėjo šia paroda pagarbiai papasakoti apie rašytoją gerbusį savo skaitytojus.
Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkas Edmundas Kazlauskas