Nors gimęs gegužės vidury (1922 05 16), per patį pavasarį ir sodų žydėjimą, Jonas Avyžius mėgo ankstyvesnį laiką. „Mane labiausiai jaudina ankstyvas pavasaris – tas metų laikas, kai upės jau išnešusios ledą, bet laukuose dar matyti parudavusio sniego lopiniai, o pastogėse baigia sudilti paskutiniai ledo varvekliai, ir per naktį į gruodą sutraukta žemė rytais skamba po kojomis kaip būgnas, nukabinėtas dūžtančiais stiklo varpeliais“.

Tėvai Kazimieras ir Domicelė Avižiai, ūkininkai, gyveno Mėdginų kaime (Joniškio r.). Jonas buvo pirmasis vaikas šeimoje. Vėliau gimė 2 seserys, Adolfina ir Stasė. Sutapimas – visi šeimos vaikai gimę gegužę.

Jau nuo mažens sūnus itin žavėjosi kūryba, išgalvotomis istorijomis. Galėjo ilgai klausytis mamos pasakų, o pramokęs skaityti nesirinko temų ar turinio – skaitė viską, o perskaitęs visas knygas nedidelėje Mėdginų kaimo bibliotekoje, ėmė skolintis iš savo knygynėlius sukaupusių kaimynų. Kai kurios knygos buvo nesuprantamos, netiko pagal amžių, bet tai neatbaidė nuo noro toliau tyrinėti literatūros lobius. Keista, bet ūkininkų vaikas, neturintis užkrečiančio pavyzdžio, ir pats save nuo 8 metų matė būsiant rašytoju. Tuščiai nesvajojo – ką sugalvojęs ėmė vykdyti. Tad rašė apie viską, temų sėmėsi ir iš to, ką buvo perskaitęs, tad tarp pirmųjų J. Avyžiaus kūrybinių bandymų galima rasti vaikišku dailyraščiu išvedžiotų rankraščių apie piratų ir anglų lordų nuotykius. Baigęs Mielaičių kaimo pradinę mokyklą, norėjo tęsti mokslus gimnazijoje. Tėvai abejojo – tais laikais pradinis išsilavinimas atrodė visai pakankamas. Už gabų mokinį prašyti ėjo mokytoja. Nors iki galo tėvas nesuprato, kam ūkininkui tos gimnazijos, bet kai kaimynas pienininkas R. Vaideliauskas pažadėjo nemokamai padėti pasiruošti egzaminams, nusileido ir sutiko, kad sūnus pabandytų. Taip J. Avyžius tapo iškart 3 klasės Joniškio gimnazijos moksleiviu.

Beje, mokytojos žodžiai nulėmė pavardės pasikeitimą. Gimdamas Jonas atsinešė Avižiaus pavardę. Ir kaip tik mokytoja, vertindama jo pirmuosius kūrybinius bandymus, kuriuos moksleivis buvo pasiruošęs siųsti į periodinius laikraštėlius vaikams, į kitą spaudą ir visur, davė vieną ne tik su kūryba susijusį patarimą: esą, Avižiaus pavardė labai jau buitiška, kelianti asociacijas su aviža. O moksleivis savo kūrybinius bandymus galėtų pasirašyti kaip Avyžius – tuo vardu Joniškio krašte kartais buvo pavadinami karkvabaliai, tad, kaip išsireiškė mokytoja „ne erelio sparnai, bet vis šiokie tokie sparneliai“. Vėliau toks kūrybinis pseudonimas tapo pavarde – matyt, buvo per daug painiavos, net viena iš redakcijų, gavusi Jono kūrybos, atrašė, kad „tamsta nori mums rašyti, o nemoki parašyti net savo pavardės“.

Deja, šitaip susidomėjęs kūryba mažokai dėmesio skyrė kitiems mokomiesiems dalykams, tad penktoje klasėje gavo pataisų iš lotynų kalbos. Kadangi tėvai sūnaus aistros nesuprato, laisvu nuo ūkio darbų metu kūrinėlių rimtais nelaikė, netgi tarpais nepiktai paburbėdavo, kad „tokios visokios gimnazijos ir pridirba tinginių“, J. Avyžiui pritrūko motyvacijos tęsti mokslus. Dar buvo įstojęs neakivaizdžiai mokytis į „Kalbaneum“ institutą, vėliau pervadintą į „Savišvietos“, bet prasidėjęs karas galutinai padėjo tašką.

Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, J. Avyžius dviračiu lakstė po valsčių, ruošdamas reportažėlius apie įvykius: žemės dalijimą ir kitką. Kartais tuos reportažėlius spausdino Kaune einantis „Valstiečių laikraštis“.

Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui kartu su kitais kaimo jaunuoliais buvo mobilizuotas, dalyvavo mūšiuose prie Kuršo. Kartu su juo tarnavo būsimasis poetas P. Širvys, vėliau to karo laikmečio taip ir neįstengęs pamiršti. Laimei, kareivio duonos ilgai ragauti neteko, nors J. Avyžius taip pat kaip P. Širvys teigė, kad įspūdžiai išliko visam gyvenimui, ir kad nors pats sužeistas nebuvęs, bet žuvusio bendražygio kraują ant savęs jautęs.

Po karo E. Mieželaitis pakvietė J. Avyžių dirbti Radijo jaunimo valandėlių redaktoriumi Vilniuje. Tad nors beveik visuose J. Avyžiaus romanuose vaizduojamas kaimo gyvenimas, kurį jis išties gerai spėjo pažinti, jis pats jau nuo 22 m. kūrėsi sostinėje.

Pirmaisiais metais išbandė keletą veiklų: radijuje, „Jaunimo gretų“ redakcijoje, vėliau buvo perkeltas į „Tiesos“ laikraštį. Ten pradirbo trejus metus – rašė apybraižas apie tai, kas vyksta šalyje. Darbas nebuvo lengvas – valdžiai neįtikę korespondentai dingdavo, o įtikę valdžiai nebūtinai būdavo maloniai sutinkami atokiuose kaimuose, kuriuos pasiekti kartais tekdavo ir pėsčiomis, einant nuošaliomis vietovėmis. O rašyti teko taip, kaip reikalavo laikmetis. Vėliau J. Avyžius sakė, kad arčiausiai fikcijos ir klastojimo jam pasirodęs būtent žurnalisto darbas.

Taigi, kiek netikėtai ir drąsiai, vos išleidęs pirmąją knygelę „Pirmosios vagos“ (1948), J. Avyžius nusprendė įgyvendinti vaikystės ir paauglystės metų svajonę – atsisakyti žurnalistikos ir tapti profesionaliu rašytoju. Kol „užaugo“ iki savo garsiųjų romanų, teko pereiti bandymų kelią: juk vaikystėje ir eiliuoti bandė, vėliau rašė apysakas. Tarp jų, matyt, buvo įvairių: vienos atrodo primityvokos, bet už apysaką „Palikimas“ (1951) jis buvo pristatytas Stalino premijai, kurios, tiesa, negavo. Beje, reikia prisiminti kokie buvo reikalavimai. Dabar gal daug kas net neįsivaizduoja kaip nauja knyga skindavosi kelią per Glavlito džiungles, saugumo komitetus ir kitas instancijas, tad J. Avyžius teigė vėliau išgirdęs, kad tos premijos negavo ne dėl pačios apysakos gerumo ar prastumo, o todėl, kad pagrindinis herojus mažažemis valstietis per ilgai svarstė dėl stojimo į kolūkį.

Pirmasis jo romanas buvo „Į stiklo kalną“. „Trejus metus, kovodamas su begaliniu nepasitikėjimu savimi, skyniausi kelią į man naują žanrą. Knygai išėjus, aplodismentų nesulaukiau (tuometinis Rašytojų sąjungos pirmininkas E. Mieželaitis kūrinį viešai suniekino), bet man buvo svarbu pačiam sau atsakyti į klausimą, ar sugebu parašyti romaną“ – vėliau rašė J. Avyžius.

Taip rašytojas atrado savo žanrą. Vėlesni romanai buvo laukiami skaitytojų, verčiami į kitas kalbas, apdovanojami premijomis. „Kaimas kryžkelėje“ apdovanotas Lietuvos TSR valstybine premija. Svarbiausiu apdovanojimu, be abejo, galima laikyti Lenino premiją, suteiktą už 4 tomų romaną „Sodybų tuštėjimo metas“. Iki J. Avyžiaus tokią premiją buvo pelnę tik 2 lietuviai: E. Mieželaitis už eilėraščių rinkinį „Žmogus“ ir G. Jokūbonis už skulptūrą „Pirčiupių motina“. Tarp visų tomų pasirodymo – nemaži tarpai. Mat jei pirmoji knyga, pasakojanti apie vokietmetį, buvo išleista be didesnių rūpesčių, vėlesnės, pasakojančios apie prasidėjusią sovietizaciją, nebuvo taip lengvai išspausdintos. J. Avyžius buvo gana principingas: kad jis šiaušiasi prieš valdžią žinojo tik artimiausi, nors jo pasisakymai dažnai būdavo tokie atviri, kiek tik bebuvo galima, o savo romanų visiškai „apversti“ nesutikdavo, nors mažai kas žinojo, kiek nervų jam kainuodavo tie reikalaujantys skambučiai, kartais švelnūs, kartais griežti „protinimai“. Viešumoje gi dažniausiai matome kostiumuotą, gerbiamą rašytoją, dalyvaujantį svarbiuose susitikimuose, ir mažai kas žinojo, kas už viso to slypi.

Reikia pasakyti, kad vieną rankraštį atidėjęs, J. Avyžius nesėdėdavo laukdamas įkvėpimo, jis galėdavo rašyti daugiau nei vieną romaną tuo pačiu metu.

Ne visi romanai rašyti Vilniuje. Ilgėdamasis kaimo, J. Avyžius, kai tik buvo leista įsigyti rašytojams namelius kūrybai, nusipirko sodybą nuošalioje vietoje Prūdiškės km. (Švenčionių r.). Tai buvo pagrindinė jo slėptuvė, jo kūrybos vieta, kur gyvendavo kartais net daugiau nei pusmetį – visą šiltąjį sezoną. Rašydavo kasdien – manė, kad laukiant įkvėpimo, jis gali ilgai neateiti, tad reikia laikytis rutinos ir tvarkos. Rytais apeidavo sodybą ir 9 val. sėsdavo prie stalo, kur be pertraukų dirbdavo iki 15 val. Tokios darbo dienos rezultatas dažniausiai būdavo 2 lapai. Nors sunku pasakyti tiksliai, nes J. Avyžius be gailesčio taisė, braukė ką parašęs, tad būdavo ir tokių dienų, kai išbraukto teksto būdavo daugiau nei naujai parašytojo.

Žmonėms jo romanai patiko: išpirkdavo didžiausius tiražus, knygų net trūkdavo. Ne taip jie patiko valdantiesiems. Kai galiausiai romaną sutikdavo išleisti, jis vis tiek būdavo ant tos plonos „legalumo“ linijos. Tad pvz., išleidus „Degimus“ spaudoje buvo surengta diskusija apie šiuolaikinį romaną. Tos diskusijos pagrindu pasirinkus „Degimus“, jų autorius buvo gerokai spaudoje „paauklėtas“. Pasirodžius bene vieninteliam apie miesto gyvenimą pasakojančiam romanui „Chameleono spalvos“, J. Avyžiui buvo uždrausta Vilniuje vesti žurnalistę Ireną Litvinaitę-Avyžienę. Pats romanas išvadintas netgi erotiniu dėl vaizduojamos nesantuokinės meilės. Būsimieji jaunavedžiai rado išeitį – susituokė Druskininkuose, o vėliau dažnai ten švęsdavo savo vestuvių metines.

Irena buvo žurnalistė, dirbo Vilniuje, tad vasarą pas vyrą į sodybą atvykdavo tik savaitgaliais. Kad jis nesijaustų vienišas, padovanojo jam šunelį – niūfaundlendų veislės, kurį Avyžiai pavadino Bardu. Bardas kartu su šeimininkais praleido apie 15 metų. Vasaromis gyveno sodyboje, o atšalus grįždavo į Vilnių, kur buvo viso kiemo vaikų numylėtinis. Žmona atsiminė kaimynų vaikus netgi ateidavus klausti, kada dėdė Jonas ves Bardą pasivaikščioti. Bardui skirta viena iš J. Avyžiaus knygelių „Bardo nuotykiai ir žygiai“, kurią žmona Irena netgi vadino savo mėgstamiausia, primenančia geruosius laikus.

„Bardo nuotykiai – ne vienintelė knygelė vaikams, parašyta J. Avyžiaus. Nors pats vaikų nesulaukė, panašu, kad vaikišką pasaulį ir rūpesčius išmanė labai gerai. Norėdamas pailsėti nuo rimtų temų, atvangai rašydavo vaikams. Kai kurios jo knygelės, pvz., „Aštuonetas iš Trepsės namų“ nepraranda aktualumo – jų leidimai kartojami ir dabar.

Jau prasidėjus atšilimui, valdant M. Gorbačiovui J. Avyžius vis garsiau ir džiugiau dėstė savo poziciją. Kaip tik tada buvo išleisti kai kurie anksčiau „užlaikyti“ jo romanai. Keldamas vis naujus klausimus dėl žemių grąžinimo tikriesiems savininkams; dėl pernelyg ankstyvo rusų kalbos mokymo; dėl nelygiateisiškumo kalbant apie „Tarybų respublikų draugystę“ J. Avyžius buvo tarp pirmųjų, išdrįsusių kalbėti.

Nepaisant to, atgavus nepriklausomybę visi prisiminė tik tą gautąją Lenino premiją. Visi tuo metu kūrę, visas 50-metis buvo pavadintas „kultūros griuvėsiais“, nes juk visur galima rasti nuodingų, ankstesnės valdžios reikalautų sovietizmo pėdsakų. Apskritai visų meno žmonių gyvenimas tapo sunkesniu, nes pirmasis dešimtmetis daugiausiai gerbė materialius dalykus, kol laikas viską sustatė į savo vietas.

J. Avyžius bandė likti rašytoju. Pradėjo keletą romanų, kol galiausiai nusprendė, kad ne laikas sėdėti prie stalo ir krebždenti plunksna, kai reikia veikti. Todėl 1996 m., su Tėvynės sąjungos partija (nebūdamas tos partijos nariu) kandidatavo į Seimą. Buvo išrinktas, ir kaip vyriausiasis amžiumi narys pirmininkavo pirmajam posėdžiui. Rašytojas ketino kovoti prieš nusikalstamumą, kyšininkavimą ir korupciją. „Nemanau ten sėdėdamas kažkokius kalnus nuversti, bet bent jau stengsiuos būti sąžiningas. Be to, aplink mane nemaža padorių (ir dorų) žmonių. O tai drąsina ir įkvepia viltį“ – rašė jis laiške J. Peleckiui-Kaktavičiui.

Nors kadencija renkama 4 metams, tad Seimo nariu J. Avyžius turėjo likti iki 2000, juo išbuvo tik trejetą metų. Pastangas pakelti šalies kultūrą nutraukė mirtis.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė