Jonas Aistis (1904–1973) – poetas, eseistas, kilęs iš Kauno apylinkių – gimė Kampiškių dvaro kumetyne, tų pačių metų rudenį šeima persikėlė gyventi į Rumšiškes. Po daugelio metų apie savo vaikystės namus poetas rašė: „Mūsų sodyba buvo ant Pravienos upelio kranto už Kaukakalnio piliakalnio nuostabiai gražioje vietoje.“ Prisiminimuose J. Aistis mini, kad tėvas pats „brolį ir mane“ mokė lietuvių kalbos ir aritmetikos. Tėvo įdėtos pastangos mokyti vaikus namie lėmė, kad, sūnus Jonas, 1917 metais pradėjęs mokytis pradžios mokykloje, ją per dvejus metus baigė.

                     
1919 metais įstojo į Kauno „Aušros“ gimnaziją. Mokykliniais metais užsimezgė bičiulystė su poetu Antanu Miškiniu. Pirmąjį įspūdį J. Aistis apie Miškinį buvo susidaręs ne itin palankų, laikė pramuštgalviu. Pažinties epizodą J. Aistis pasakoja knygoje „Apie laiką ir žmones“: „Gyvenau tada Šančiuose, Vandens gatvėje. Mokyklon eidavau pėsčias. Taip vieną gražią rudens popietę, grįždamas namo, jau praėjęs Žaliąjį tiltą, nejučiom atsigrįžau: gi žiūriu – tasai vėjo pamušalas lyg mane vejasi. <...> Užvijo jis mane padusęs ir tarė: – Miškinis... Antanas!..“ Virtualioje parodoje rodoma šių dviejų kūrėjų, virtusių neišskiriamais bičiuliais, besidalinančiais „duona ir poezija“ (J. Aistis),  nuotrauka. Iš Kaune gyvento laikotarpio J. Aistis išskiria dar vieną nepaprastą pažintį – draugystę su poetu keturvėjininku Kaziu Binkiu. Savo atsiminimuose J. Aistis rašė: „Binkis man tada buvo patsai Helikonas, pati mūzų buveinė. Man tais laikais buvo du stabu: klase vyresnis Antanas Miškinis ir Binkis.“

                     
Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkiniuose yra saugomas laiškas, kuriame Jonas Aistis 1947 m. liepos 15 dieną B. Brazdžioniui pasakojo apie savo gimtinę, šeimą bei kūrybos pradžią: „Rašyt eilėmis pradėjau 1926 m. sausio ar vasario mėnesį (Caca lialia – pirmasis). 1927 Ateitis atsispausdino Gegutėlę. Nuo to laiko aš jau rašto neapleidžiau.“ Apie savo rašymo būdą J. Aistis prisiminimuose „Apie laiką ir žmones“ pasakoja: „...užbraukęs žodį, negaliu toliau rašyti tame pačiame lape, nes mane pataisymai erzina ir blaško – turiu imti naują lapą, rašyti iki pataisymo ir tik tada tęsti toliau.“

                     
Jonas Aistis dar prieš karą išvyko iš Lietuvos, nes mokslus tęsti nusprendė Prancūzijoje, Grenoblio universitete. Virtualioje parodoje rodoma nuotrauka, kurioje poetas su Grenoblio universiteto studentais. Lietuvoje paliktus bičiulius prisimindavo, rašė jiems laiškus. 1937 metų gruodžio 5 dieną poetui K. Binkiui rašė: „Aš nežinau, Kazimierai, ar tu mane barsi ar pagirsi, bet aš po senybiniam mokaus. Ir tik mokaus – nieko kito neveikiu, tik gal šiemet kiek protingiau negu pernai: pamažu, nesikarščiuodamas. Žinoma, kas be ko, kad kartais „turiu anot prancūzų juoda”, tai yra „tūžmastį” lietuviškai, bet ar gi aš nepalikau draugų: jų žodžiai ausyse sidabro varpeliais skamba, kita tai aš pats vis, lyg ta varna į šiltus kraštus, rengiuos galų gale  atsisėst už baltų skobnelių ir parašyt ką nors nauja iki šiol nerašyta, net popierio (petrošiūniškio), tam reikalui buvau atsivežęs, bet jį jau baigiu užrašams panaudoti, mat, čia taip pekliškai moksliška nuotaika, kad tasai mokslas tarytum kirvis kyba virš galvos.“ 1944 metais Jonas Aistis apgynė daktaro disertaciją.

                     
Pirmasis Jono Aisčio poezijos rinkinys „Eilėraščiai“ buvo išleistas 1932 m. Palankiai jis buvo minimas spaudoje: „Rinkinyje yra 63 eilėraščiai su prologu ir epilogu. Eilėraščiai suskirstyti į 4 skyrius: „Pasaka apie guldeną“, „Karalius Lyras“, „Šiapus ir anapus” ir „Lygumos“. Suskirstymas rimtas. Skyriams pridėtų motto mintis raudonu siūlu bėga per visus eilėraščius per daug neišsikišdama ir nesislėpdama, tuo pačiu parodydama poeto valdymąsi ir valingumą kūrimo valandomis. <...> Reikia tikėtis, kad Kossu-Aleksandravičius, lyg tylioji marių gelmių perlūdė, besidarbuodamas greitu laiku duos mūsų literatūrai naujų brangių perlų.“ Straipsnį pasirašė „Z. D.“  Tokia recenzija džiaugėsi ir pats J. Aistis: „Niekad aš neužmiršiu to šaunaus recenzento, kuris taip gražiai 1932 „Vaidilutėje“ pagyrė mano „Eilėraščius“. 1937 metais poetas sulaukė itin reikšmingo kūrybos įvertinimo: Valstybine literatūros premija apdovanotas eilėraščių rinkinys „Užgesę chimeros akys“.

Virtualioje parodoje eksponuojamas Literatūros bei kritikos laikraštis „Piūvis“ (red. Petras Juodelis), kuriame poetas bendradarbiavo ir publikavo savo kūrybą.

                     
Eilėraščių rinkiniai – „Eilėraščiai“ (1932), „Imago mortis“ (1934), „Intymios giesmės“ (1935), „Užgesę chimeros akys“ (1937) bei eseistikos knyga „Dievai ir smūtkeliai“ – išleisti Lietuvoje.

Vėlesnė J. Aisčio kūryba – „Be tėvynės brangios“ (1942), „Nemuno ilgesys“ (1947), „Sesuo buitis“ (1951), „Apie laiką ir žmones: atsiminimai“ (1954), „Kristaliniam karste“ (1957), „Milfordo gatvės elegijos: politinė eseistika“ (1969) – spausdinta išeivijoje. 1948 m. B. Brazdžionis sudarė J. Aisčio lyrikos rinktinę „Pilnatis“.  Knygas matote virtualioje parodoje.

                     
Savo kūrybą Jonas Aleksandravičius pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais: iki 1940 metų – slapyvardžiais Kossu Aleksandravičius, nuo 1940 m. – Kuosa Aleksandriškis, o nuo 1952 metų oficialia pavarde tapo Jonas Aistis.

J. Aistis laiką skyrė ne tik originaliajai kūrybai, jis prisidėjo prie įvairių rinkinių, almanachų sudarymo: 1948 m. sudarė Jurgio Baltrušaičio eilėraščių rinktinę „Poezija“, 1951 m. kartu su A. Vaičiulaičiu sudarė ir išleido „Lietuvių poezijos antologiją“, 1952 m. paruošė ir išleido Kazio Binkio eilėraščių rinkinį „Lyrika“, 1954 m. kartu su Stepu Zobarsku sudarė ir išleido literatūros metraštį „Gabija“, 1962 m. sudarė rinkinį „Laisvės kovų dainos“. Apie darbą su S. Zobarsku ir metraščio „Gabija“ sudarymą 1954 metų sausio 25 dieną laiške B. Brazdžioniui rašė: „Laužiu dabar galvą, kaip tą medžiagą tvarkyti. Viena man gal palanku, kad mano žinion eina tik lyrika ir kritika, jam proza ir teatras. Dėl to prašyčiau pagalvoti apie tai, ką galėtum man duoti.“

                     
1945 m. sausio 30 dieną susituokė su Aldona Grajauskaite, susilaukė dukters Vakarės, dviejų sūnų – Mindaugo ir Margirio. Virtualioje parodoje rodoma šeimos nuotrauka.

                     
Sovietams antrąkart okupavus Lietuvą, po studijų į tėvynę nebegrįžo, persikėlė gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. J. Aisčio rinkinyje yra saugomas žmonos Aldonos rankraštis, kuriame tiksliai nurodyta kelionės informacija. Rankraštyje rašoma: 1946.1.7. perkam bilietus Paryžiuje į New Yorką. 8. Vakare išvažiuojame iš Paryžiaus / 9. Bordeaux. Įsėdam į laivą <...> 30. Įplaukiam į uostą. Kun. Vaškas mus pasitinka pačiame laive. Pietaujam pas Balkūną ir išvažiuojam į Marianapolį.“

Išeivijos rašytojai tarpusavyje palaikė ryšius, vieni kitiems padėdavo, bendravo įvairiausiais būdais. 1948 m. įvyko Amerikos lietuvių rašytojų suvažiavimas, įkurta Lietuvių rašytojų draugija ir Jonas Aistis išrinktas draugijos pirmininku. Draugijos valdybos nuotraukos kitoje pusėje yra Stasio Santvaro užrašas: „Pirmoji LRD-jos valdyba JAV, 1950 m. / Iš k. į d.: Bern. Brazdžionis, St. Santvaras, Jonas Aistis, pirm., Faustas Kirša, Ant. Gustaitis.“ 1948 metų gruodžio 3 dieną J. Aistis rašė Algirdui Gustaičiui: „...turiu garbės pranešti, kad nario mokestį gavau ir pasiunčiau kasininkui. / Ta pačia proga noriu pranešti Jums, kad pradedama rinkti medžiaga ruošiamam rašytojų almanachui, kuris turėtų pasirodyti ateinančių metų pirmaisiais mėnesiais. / Prašyčiau atsiųsti man savo kūrybos.“ Laiškas taip pat rodomas virtualioje parodoje.

J. Aistis artimai bendravo su rašytoju Antanu Vaičiulaičiu, poetais – Bernardu Brazdžioniu, Antanu Rimydžiu, Kaziu Bradūnu bei kitais. Kūrėjai susitikdavo literatūros vakaruose, bendraudavo laiškais.

                     
1955 metais išleista Jono Aisčio atsiminimų knyga „Apie laiką ir žmones“ sulaukė išskirtinio pripažinimo, jam paskirta Lietuvių Akademinio Sambūrio Montrealyje Vinco Krėvės vardo literatūrinė premija. Virtualioje parodoje - vakaro programa, kurios dešinėje paraštėje J. Aisčio įrašas: „P. Pūkelevičiūtei / Jonas Aistis / Montreal 1955. 5. 28.“ Renginyje dalyvavo įvairių meno sričių atstovai: apie J. Aisčio kūrybą kalbėjo poetas, literatūros kritikas Henrikas Nagys, pianinu grojo K. Smilgevičius, dainavo operos solistė Elzbieta Kardelienė, šoko balerinos. Birutė Pūkelevičiūtė, Juozas Akstinas ir Leonas Barauskas skaitė Vinco Krėvės, Jono Aisčio, Kazio Binkio, Antano Miškinio kūrybą.

                     
Vakarų, susitikimų būta daugiau, laiškuose išlikę bičiulių atsiminimai, džiaugsmai, idėjos. 1967 metų gruodžio 18 dieną Jonas Aistis, grįžęs iš viešnagės pas Brazdžionius Kalifornijoje, laiške B. Brazdžioniui rašė: „Važiavau gastrolėn, o nuvažiavau minėjiman. Vakaras juk buvo išimtinai beveik man. Aišku, kad tai Tavo buvusi valia. Ir žodis, ir kiti pagerbimai, buvo kultūringi. Ir klausovai mieli ir kultūringi. Man buvo tikrai jaudinančiai miela, miela ypač dėl to, kad visur, net ir Babrausko rašte jaučiau Tave. Ar aš galėsiu kada nors Tau kuo nors panašiu atsilyginti, pagalvoju, nors Tu apie atpildus negalvojai... Ačiū, ačiū ir dar kartą ačiū.“

                     
1968 metų rugpjūčio 30 dieną Kazys Bradūnas laiške Antanui Vaičiulaičiui rašė: „Kiek prisimenu, aname vis labai ryškiai akyse pasilikusiam literatūros vakare Dainavoj, prieš trejetą metų man užsiminei, girdi, kodėl Šatrija negalėtų pasikviesti Aisčio į jam skirtąjį literatūros vakarą Čikagoje. Sugestiją paėmiau širdin. Ir štai, šiemet lapkričio 2 d. toks Aisčio kūrybos vakaras, jam pačiam skaitant, Jaunimo centro didžiojoje salėje įvyks. Rengia Šatrija.“ Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra saugomas J. Aisčio rašiklis, kurį atsidėkodamas už surengtą kūrybos vakarą poetas padovanojo bičiuliui Kaziui Bradūnui. Parodoje eksponuojama poezijos rečitalio programa.

                     
Virtualioje parodoje ir dailininko Vaclovo Kosciuškos 1931–1940 metais pieštas poeto Jono Aisčio šaržas. Tikėtina, menininkų keliai buvo susikirtę Prancūzijoje, nes 1937–40 metais V. Kosčiuška į šią šalį buvo išvykęs tobulintis. Parodoje taip pat rodoma skulptoriaus Leono Striogos medinė skulptūra Jono Aisčio portretas bei Algirdo Boso kurtas medalis Poetas J. Aistis. Medalio reverse įrašyti žodžiai: „Aš jūsų nerimo / Jūs sopulio / Dalis / Aistis“.

                     
1958 metų rugsėjo 24 dieną J. Aistis bičiuliui A. Miškiniui siuntė jautrų, prisiminimų apie tėviškę kupiną laišką, apmąstė, kaip keitėsi vaikystės namų aplinka: „Klausi, ar galvoju apie sugrįžimą. Galvoju, kaip negalvosiu. Galvoju visą laiką. Bet bijau. Per tuos dvidešimt du metus net tris kartus turėjau pradėti gyvenimą iš nieko. Grįžęs, jaučiu, turėčiau vėl pradėti iš nieko, o tam žygiui aš jau neturiu energijos ir valios.“

                     
Po sunkios ligos J. Aistis mirė 1973 metų birželio 13 dieną Jungtinėse Amerikos Valstijose, palaidotas Vašingtono Prisikėlimo kapinėse. 2000-aisiais, praėjus 27-eriems metams, palaikai amžinam poilsiui parvežti į Rumšiškių kapines. Tuomet poeto bičiulis Kazys Bradūnas kalbėjo jautrius žodžius: „Ano meto gimnazistai ir studentai daugybę Tavo eilėraščių mokėjom mintinai, paversdami juos pačių improvizuotai sukurtų melodijų dainomis. Ir mums gražiausias iš jų buvo „Lopšinė“:

                     
                     Tu mik, o sapne tau drugeliai sapnuosis

                     Ir sparneliais lengvais tave mariomis neš.

                      Tu mik, nebijok – aš tave palinguosiu

                      Ir pernakt naktužėlę budėsiu čia aš.

Ji man šiandien skamba ausyse lyg pati tėviškės žemė čia dainuotų savo sūnui poetui jo žodžių lopšinę.“