Virtualios parodos

Visą save atidavė literatūrai – taip būtų galima apibūdinti poetą, žurnalistą, redaktorių ir vertėją Joną Šimkų. Galbūt jo pavardę šiais laikais girdėjęs ne kiekvienas, nes būtent kūrybiškasis jo palikimas yra kiek silpnesnis lyginant su kitais indėliais, tačiau savo laiku J. Šimkus buvo svarbus žmogus, aktyviai dalyvavęs literatūriniame ir kultūriniame gyvenime, daug nuveikęs, jei ne pats rašydamas, tai bent paskatindamas ir įkvėpdamas kitus.

Gimė būsimasis rašytojas Rygoje. Šeima gyveno vargingai, tad ieškodami geresnio gyvenimo dažnokai keitė gyvenamą vietą. Tėvas išbandė įvairius amatus, ilgiau dirbo kurpiumi. Padėdamas tėvui, batus siuvo ir jaunasis Jonas, vyriausias keturių vaikų šeimoje. Tirkšliuose baigęs pradinę mokyklą, vėliau mokslus tęsė Palangos progimnazijoje, į kurią išsiprašė per didelį vargą – neturėjo tėvai galimybės vaikų leisti į mokslus, bet vyriausiajam nuolat prašant, naktimis knygas skaitant, ryžosi. Ją baigė per keletą metų ir liko dirbti raštininku. Ryškėjo polinkis kurti: rasdamas laiko, vis išgalvodavo ir užrašydavo kokias nugirstas istorijas ar matytus įvykius. Pradėjęs eiliuoti, išdrįso parodyti pirmuosius kūrybinius bandymus mylimam literatūros mokytojui, kuris pirmasis mokinį pavadino poetu. Kaip tik jis padėjo išleisti pirmąją poezijos knygelę „Užu durų“ (1927), finansuodamas jos pasirodymą. Jam poetas visada buvo labai dėkingas ir plačiai apie savo mokytoją rašė TSRS rašytojų autobiografijoje. Nors pačia knygele vėliau nusivylė, tam įtakos galbūt turėjo gausi kritika.

Dėl tolimesnių mokslų nebuvo aišku, nes trūko lėšų, tačiau jam pavyko – „Žiburėlio“ draugijos, skirtos neturtingiems moksleiviams šelpti, pirmininkė Felicija Bortkevičienė priėmė jį į bendrabutį, tad J. Šimkus išvyko mokslų tęsti į Kauną. Apsistojęs „Žiburėlio“ bendrabutyje, skirtame nepasiturintiems mokiniams, gyveno ir artimai bendravo su Petru Cvirka. Nebuvo draugai panašūs: P. Cvirka – aktyvus, pokštininkas, J. Šimkus – rimtas, ilgiau galvojantis. Šalia mokslų parašydavo straipsnių, taip pat dirbo raštininku pas notarą. Šalia darbo, matyt, likdavo mažiau laiko mokslams, tad neišlaikęs matematikos egzamino negavo atestato, formaliai liko su 4 gimnazijos klasių išsilavinimu, o durys į universitetą buvo užvertos.

Draugų pastabos lėmė, kad antrasis poezijos rinkinys „Pasakos iš cemento“ (1929)  buvo jau kitoks, artimesnis keturvėjininkams. Beje, nors kritikų palankiai vertinamas, rinkinys nesulaukė mokytojo Mato Untulio pagyrimų, kurie atrodė tokie svarbūs autoriui.

Šviesą išvydo tik šios dvi J. Šimkaus poezijos knygelės, nors įvairių posmų dar buvo spausdinta „Trečiojo fronto“ žurnale ir kitur periodikoje. J. Šimkus padėjo poeto plunksną ir tapo prozininku, nors daugiausiai dirbo kaip žurnalistas ir kritikas. Dažniausiai pasirašinėjo Prano Daugnoros slapyvardžiu ar šio slapyvardžio variantais. 

Beje, pats J. Šimkus buvo aktyvus „Trečiojo fronto“ įkūrimo dalyvis, pasiūlęs žurnalui pavadinimą, kuris buvo džiaugsmingai priimtas. Žurnalas atsirado vietoje planuoto vienkartinio almanacho.

Sustabdžius jo leidybą, J. Šimkus pasuko į žurnalistiką, ėmė vis daugiau rašyti prozos kūrinių. Temos panašios į Jono Biliūno – socialinė neteisybė. Didesnių savo apimtimi kūrinių nepavyko sukurti. Rašė kritikos straipsnius, buvo vienas produktyviausių to meto recenzentų. Žavėjosi realizmo maniera ir visą gyvenimą nenukrypo į kitų formų paieškas. Buvo plačiai apsiskaitęs, mėgo lyginti lietuvių rašytojus su užsienio. Kritikos straipsnius rašė gerą dešimtmetį, tad yra apžvelgęs bene visus tuo metu naujai pasirodžiusius kūrinius. Tai nešė ir papildomas pajamas.

Dar 1927 m., tik pasirodžius pirmajai knygelei, metė įkyrėjusią raštininko tarnybą ir tapo Jono Jablonskio leidžiamo laikraščio „Vėpla“ administratoriumi, kur šalia savo darbo, taip pat rūpinosi platinimu, noriai prisidėjo prie turinio kūrimo. Po keleto metų nustojus eiti „Vėplai“, jo vietą užėmė kitas humoristinio turinio žurnalas „Vapsva“. Apskritai satyriniai tekstai bulvarinėje spaudoje nebuvo laikomi vertingais ir nepretendavo į „tikros literatūros“ vardą, bet leisdavo užsidirbti. Tuo metu sukūrė šeimą su Elena Simonaityte.

Per tą laiką pelnė gero ir darbštaus žmogaus reputaciją, tad nesunkiai perėjo kitur – į „Lietuvos žinių“ redakciją. Jau būdamas LRS nariu, įstojo ir į žurnalistų sąjungą. Žavėjimasis realizmu lėmė tai, kad jam patiko dauguma būsimų sovietinių klasikų kūrinių. „Lietuvos žiniose“ atsiradęs literatūrinis skyrius buvo pirmasis, nes iki tol literatūros ir kultūros naujienos buvo spausdinamos bendra tvarka. Pats rašė ne tik kultūros, bet ir kitomis temomis, pvz., politikos: ėmė interviu iš užsienio reikalų ministro Urbšio Maskvoje, kur jis derėjosi dėl Lietuvos, dalyvavo ir aprašinėjo Niurnbergo procesą. Po politinės 1940 m. pertvarkos užėmė „Lietuvos aido“ vyriausiojo redaktoriaus kėdę. Šis laikraštis vėliau pakeitė pavadinimą į „Tarybų Lietuva“. Daugeliui buvusių darbuotojų, pvz., Broniui Railai pasitraukus į Vakarus, redaktoriui darbų netrūko. Visiškai naujas požiūris – bandymas skaitytojus supažindinti su kitų tautų rašytojais. Tais 1940-aisiais J. Šimkų buvo galima girdėti ir per radiją, ir gyvai vykstančiuose literatūros vakaruose.

Dėl aktyvių pasisakymų už sovietinę santvarką, grįžus vokiečiams, turėjo galvoti apie pasitraukimą. Pirmiausia į Rytus išsiuntė žmoną ir sūnų Jurgį. Vėliau pasitraukė ir pats, nors kurį laiką šeimai teko gyventi atskirai: pirmieji apsistojo Penzoje (Rusijoje), kur taip pat buvo didelė lietuvių bendruomenė, o Jonas atvyko į Maskvą. Čia jis dirbo diktoriumi, vėliau – ir lietuviško radijo laidų redaktoriumi. Rusijoje atgaivinus „Tarybų Lietuvos“ laikraščio leidybą, J. Šimkus liko jo redaktoriumi. Pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais: A. Butvila, Goštautas K., Kriauna, J. ir kt. Aktyviai užsiimdamas kita veikla, per visus karo metus sukūrė tik keletą apsakymų ir eilėraščių. Į Lietuvą, pirmiausia – į Vilnių, grįžo kartu su pirmaisiais, dar nepasibaigus paskutiniam mūšiui ir Kaunui tebesant vokiečių valdžioje. „Tarybų Lietuva“ vėl buvo pradėta spausdinti iškart, dar net neprijungus Kauno. Šio laikraščio redaktoriumi J. Šimkus prabuvo iki 1945 m. Per tą laiką neišleido jokių naujų knygų – paskutinioji buvo dar prieš karą pasirodžiusi apsakymų knygelė „Kova dėl Dievo“ (1937).

Atnaujinus Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą, J. Šimkus buvo išrinktas į valdybą. Jo iniciatyva atsirado kultūrinis priedas „Literatūra ir menas“. Dirbo ir „Tiesos redakcijoje“. Sulaukęs savo poezijos kritikos spaudoje, galutinai atsisakė šio žanro. Mirus pirmajam LRS pirmininkui P. Cvirkai, jo vietą užėmė J. Šimkus. Po antrojo rašytojų suvažiavimo postą perleidus Antanui Venclovai, J. Šimkus buvo patvirtintas žurnalo „Pergalė“ redaktoriumi, juo prabuvo iki 1958 m. – tol, kol leido sveikata. Pats taip pat rašė straipsnius. Pasitraukęs iš pirmininko pareigų ir turėdamas daugiau laiko, grįžo prie kiek užmirštos grožinės kūrybos. Nuvykęs į poilsio namus, rašo apsakymus. Pasirodęs rinkinys taip ir vadinosi – „Apsakymai“. Pats net būdamas 50-mečiu vadino save pradedančiu rašytoju, nes per kitus darbus ir veiklą mažai ką buvo sukūręs ar išleidęs. Jo sukurti apsakymai nebuvo kuo nors ypatingi, bet parašyti šalia sunkaus redaktoriaus ir žurnalisto darbo ir esant silpnos sveikatos. Visi tą žinojo, tad kritikai per daug neužsipuolė. Dar turėjo kūrybinių planų, nes vis graužėsi, kad per kitus darbus nieko naujo nebesukuria. Įvairios negalės, net ištikęs paralyžius, stabdė veiklą ir tos idėjos liko neužrašytos arba tik juodraščiuose.

Mirė J. Šimkus būdamas 59-erių. Jo knygų derlius – 5 įvairaus žanro grožinės knygelės bei kritikos straipsnių ir recenzijų rinkinys „Apie literatūrą“. Visgi tai buvo žmogus, prisidėjęs prie literatūros proceso. Taip, kaip suprato.

 

Šiuolaikinės literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė