2022-07-14
Parodos

Karas jau buvo. Karas ir vėl kartojasi. Jį ištverti mokomės kiekvienas savaip. Jono Meko istorija – tai gyvenimas DP stovykloje, pasakose ir idealizuotoje prisiminimų gimtinėje.

Semeniškių kaime Povilo Meko ir Elžbietos Jašinskaitės-Mekienės šeimoje 1922 metų šv. Kūčių dieną gimė Jonas Mekas, kuriam dera skambūs epitetai – gyvoji legenda, mitologinė asmenybė, dvasios aristokratas, pasaulio žmogus, avangardinio filmo pradininkas, vienas garsiausių XX a. menininkų. 1943 m. jis baigė Biržų gimnaziją, buvo techninis „Biržų žinių“ redaktorius, o 1944 m. persikėlė į Panevėžį ir talkininkavo redaguojant „Panevėžio balsą“. Tačiau netrukus apsisprendė trauktis iš nacių okupuotos Lietuvos. J. Mekas savo rašomąja mašinėle perrašinėjo rankraštinius tekstus pogrindžio spaudai, tačiau kai malkų stirtoje paslėpta mašinėlė vieną naktį dingo, nutarė kuo greičiau išvykti. Jonas, drauge su broliu Adolfu, išvažiavo kaip studentas į Vienos universitetą, tačiau tapo karo belaisviu Vokietijoje ir darbininku Elmshorno priverstinių darbų lageryje. Apie tą laiką daug sužinome iš J. Meko dienoraščio „Žmogus be vietos: Nervuoti dienoraščiai“, apimančio 1944–1954 gyvenimo metus.

Žmogus darbininkų barakuose, vėliau – DP (angl. Displaced Person) stovyklose beveik visada yra ribinėje, apsispręsti reikalaujančioje situacijoje, tuomet kyla patys aštriausi klausimai: kas esu aš, kas yra žmogus, karas, ideologijos, valstybės, kultūra... Į DP stovyklas patekę inteligentai studijavo Vokietijos universitetuose, leido laikraščius, rašė ir spausdino knygas, intensyviai studijavo užsienio kalbas. Kultūrinė erdvė buvo kuriama tarsi tarpukario Lietuvos kultūrinio gyvenimo tąsa.

J. Mekas 1946 m. klausė filosofijos ir literatūros paskaitų Mainzo universitete, Wiesbadene su Leonu Lėtu (Adamkevičiumi), Algirdu Landsbergiu bei broliu Adolfu pradėjo leisti avangardinį kultūros žurnalą „Žvilgsniai“,drauge su broliu rašė ir skelbė pasakas, kurių išėjo trys knygos: „Trys broliai“(1946), „Iš pasakų krašto“ (1947) ir „Pasakos apie karalius ir žmones“ (1947). Gyvendamas stovykloje Kasselyje, J. Mekas subrandino ir vieną svarbiausių savo literatūrinių kūrinių – poezijos rinkinį „Semeniškių idilės“, pirmąkart išleistą 1948 m. Tai dvidešimt šešių idilių knyga, sudaryta kaip metų laikų ciklas nuo pavasario iki žiemos. „Semeniškių idilės“ – užrašyta prarastosios J. Meko tėvynės kasdienybė: „aš norėjau rašyti tik apie Semeniškius. Be poezijos, daiktiškai. Aš galvojau apie daiktišką, dokumentinę poeziją.“ Idilėse nėra poetiškumo, puošnumo ir atkurtas realybės bei kalbos ryšys. Dienoraštyje J. Mekas rašė: „Ilgiausias romanas, pavyzdžiui, vaizduoja kaimą, jo žmones ir gyvenimą, o viskas tik bedaikčiai vogrėjimai – nėra tų daiktų, tų kvapų, tų ŽODŽIŲ nėra, kurie neatplėšiamai susiję su kaimu. Nėra tų darbų, gamtos, nėra įrankių, kasdienės aplinkos.“ Dokumentiška poezija autorių grąžina prie daiktų ir juos pavadinančios kasdienės kalbos, kuri atkuria jutimišką konkretybę, o ne abstrakcijas. Eilėraščiuose – ūkininkų kasdienybės darbai ir įvykiai: daržų vagojimas, mėšlavežis, kelionė į turgų ar pirtį...

Poezijos rinkinyje „Reminiscencijos“ (1972) J. Mekas pratęsia poetines „Semeniškių idilių“ nuostatas. Tik šįkart gyvendamas JAV grįžta ir apmąsto gyvenimo DP stovyklose Vokietijoje laikotarpį.


Paroda veiks iki 2022 m. gruodžio 29 d.

Parodą parengė: kuratorė Audronė Meškauskaitė, dailininkė Inga Zamulskienė.