Meilę Lietuvai ir domėjimąsi gimtojo krašto istorija Jonas Basanavičius išsiugdė dar vaikystėje. „Gražios Ožkabalių apylinkės su daugybe piliakalnių, kur mažasis Jonas mėgdavo vienas arba su vaikasi bėgioti; įdomūs pasakojimai apie garbingus Lietuvos praeities laikus, kuriuos girdėdavo iš savo tėvų ir kitų senesnių žmonių – ugdė jame tautiškumo ir tėvynės meilės jausmą.“ („Lietuvos atgimimo patriarcho d-ro Jono Basanavičiaus gyvenimo vaizdų albumas su biografija“. Kaunas, 1937 m.) Lietuvą valdant carinei Rusijai, kai buvo draudžiama lietuviško žodžio ir spaudos laisvė, J. Basanavičius, kaip ir kiti ano meto inteligentai, negalėjo studijuoti ir dirbti Lietuvoje. Todėl istoriją ir mediciną studijavo Maskvoje, vėliau gyveno ir dirbo gydytoju Bulgarijoje, Čekijoje. Praha J. Basanavičiui tapo lemtingu miestu: čia ne tik gimė idėja leisti pirmąjį lietuvišką laikraštį „Aušra“, bet sutiko ir savo būsimą žmoną Gabrielę Eleonorą Mohl. ,, Autobiografijoje“ rašė: „Persikeldamas iš Karoliaus aikštės į Vynasodų Palackio gatvę aš nė manyti nemaniau, kad čia mano širdžiai teks pergyventi vieną svarbiausių momentų visame mano gyvenime – karštą meilę. Beveik prieš namus, kuriuose aš gyvenau, kitoje gatvės pusėje, trečiojo aukšto lange kartą pastebėjau dailią merginą, kuri su kanarka žaidė: prijaukintas paukštukas tai jai ant galvos, peties, ant rankos pirštų šokinėjo ir tupėjo. Sykį atkreipęs į ją atydą, aš interesuotis pradėjau jąją arčiau pažinti“. (D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija. Vilnius, 1936 m. p. 47). Deja, šeimyninė laimė truko neilgai: Elė mirė jauna, vos 26-erių sulaukusi.  J. Basanavičiaus šeimyninių fotografijų muziejaus archyve neturime. Daugiausia saugoma portretų ir knygų. Rašytojas išleido daug ir įvairių leidinių: tautosakos rinkinių, istorinių veikalų, medicinos, kalbos, archeologijos ir kt. tyrimo studijų.

1904 m., panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, J. Basanavičius grįžo į Lietuvą ir 1905 m. jau pirmininkavo Didžiajam Vilniaus Seimui. O 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujant J. Basanavičiui, pasirašė dokumentą, skelbiantį, kad atkuriama Lietuvos valstybė. Iki pat gyvenimo pabaigos J. Basanavičius dalyvavo visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje: kūrė Istorijos ir etnografijos muziejų, vadovavo Lietuvių mokslo draugijai, buvo Lietuvių nukentėjusiems dėl karo šelpti pirmininku, iki 1924 m. dirbo Vilniaus gimnazijos gydytoju. J. Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16d., palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. P. Vieštautas leidinyje ,, D-ro Jono Basanavičiaus laidotuvės“ rašė: „ Miestas atrodo rimtai. Gatvių judėjimas sustoja. Gieda lietuvių choras. Skamba Katedros varpai ir iš tolo pro atdaras Katedros duris žiba nesuskaitomos, žėrėte, žėrinčios žvakės.“

Prezidentas Antanas Smetona per J. Basanavičiaus laidotuves kalbėjo: ,,Jis geriausiai suprato, kad tauta yra ne tik dabartis, bet ir praeitis – senovė. Norint pažinti, kas yra tauta dabar, reikia pažinti ir atjausti, kas ji pirma yra buvusi. Šitą mintį skelbė visą savo amžių dr. J. Basanavičius. Jis ieškojo lietuvių prosenovės Mažojoje Azijoje, Balkanuose, kad galėtų atrasti Lietuvą Neries ir Nemuno pakrantėse prie Baltijos jūrų. Jo romantizmas buvo sveikas daiktas ir savo vertės nepraras.“ (A. Nezabitauskis. Basanavičius. Spaudos fondas. Kaunas,1938 m.)

Parengė Senosios literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė