Antanas Vienuolis (tikroji pavardė Žukauskas)  (1882–1957) –  talentingas rašytojas, puikių legendų, romanų, apsakymų autorius. Gimė gražioje Anykščių žemėje, dovanojusioje Lietuvai daug kūrėjų. Mažą Antanuką ant rankų palaikė vyskupas Antanas Baranauskas, senelio brolis, būsimo rašytojo motinos Rozalijos Baranauskaitės dėdė. 1883 metais A. Baranauskas buvo įšventintas vyskupu, lankėsi Anykščiuose ir užsuko į Užuožerius pas dukterėčią Rozaliją Žukauskienę. Pažadėjo išleisti jos sūnų į kunigus. Antanukas lankė Liepojos gimnaziją. Mokslai nesisekė, bet daug skaitė. Sužinojęs, kad jo remiamas giminaitis liko antrus metus ketvirtoje klasėje, vyskupas parašė „Atsiųskite man šitą balvoną pasižiūrėti, juk aš jo dar nesu matęs“. Ilgą kelionę į Seinus ir bendravimą su A. Baranausku vėliau aprašė atsiminimuose. Apie vyskupo jaunystę ir meilę Karolinai Praniauskaitei surinko senųjų giminaičių pasakojimus ir nupiešė romantišką jauno A. Baranausko  paveikslą (Iš atsiminimų apie A. Baranauską).

Augo tarp keturių seserų mylimas ir lepinamas, namiškiai svajojo jį matyti kunigu, bet Antanukas nesutiko.

Atsisakęs tapti  kunigu, pasirenka tuomet populiarią vaistininko profesiją.  Nuo 1904 iki 1907 m. gyveno Užkaukazėje, dirbo Tbilisio, Železnovodsko ir Vladikaukazo vaistinėse.

Kalnų grožis apsvaigino  jauną vaistininką.  Susižavėjęs Kaukazo kalnais parašė: „kam čia tie nepasotinami žemės turtų siekimai, garbės, prabangos troškimai? Kam čia tos rietenos, kerštas, pavydas, kad čia tiek daug visiems vietos, tiek daug neišsemiamo grožio, toks tyras kalnų oras, o žmogui tiek maža tereikia?“.

Kalnuose gimė romantiškos legendos „Amžinasis smuikininkas“ ir „Užkeiktieji vienuoliai“. Vaižgantas, gavęs paštu iš pradedančio rašytojo ,,Amžinąjį smuikininką“, galvojo, kad čia išversta kalniečių legenda. Turėjo atvykęs autorius persižegnoti ir patikinti, kad tikrai parašęs. Tada Vaižgantas publikavo laikraštyje „Vilniaus žinios“.

 1905 m. A. Vienuolis sėdėjo kalėjime už revoliucinę veiklą. Maskvoje įsijungė į žurnalo „Aušrinė“, skirto moksleivijai veiklą. Čia publikavo noveles „Kalėjime“, „Paskenduolė“ ir kitas. 1913 m. vedė Fereino vaistinės Maskvoje kasininkę Sofiją Jackūnaitę, susilaukė sūnaus Stasiuko. Šeimos gyvenimas buvo nedarnus. Po skyrybų Stasiuką augino tėvas.

Į Lietuvą grįžo 1918 metais, gyveno Kaune. Įdomu, kad 1920 m. A. Vienuolis dirbo karo korespondentu ir lydėjo Lietuvos delegaciją į Maskvą pasirašyti taikos sutarties. Gyveno Anykščiuose ir Kaune.

Antrą kartą vedė Leokadiją Ermušaitę. Tuoktis bažnyčioje negalėjo, tad Vaižgantas tik parklupdė, sukalbėjo maldas ir palaimino bendram gyvenimui. Susilaukė dukrelės Laimos. Nors labai užsiėmęs kūryba ir darbu vaistinėje, rašytojas daug dėmesio skyrė vaikams, auklėjo gražiu žodžiu, pavyzdžiu. Sūnus Stasiukas baigė Jėzuitų gimnaziją, studijavo VDU, buvo šaulys, skautas. Daug sielvarto patyrė rašytojas, kai Stasį 1941 m. bolševikai suėmė ir ištrėmė. „Nors ir ne visa, bet aš daug žinau apie Tavo vargus ir kančias svetimoj šaly, draug su Tavim kentėjau ir aš, gal nė karto ramiai nepavalgiau, žinodamas, kad tu sergi ir badauji“ – rašė laiške sūnui rūpestingas tėvas. Laiške prašo padėkoti Elenai Samaniūtei už gerumą ir pagalbą.

Norėdamas išlaisvinti sūnų,  A. Vienuolis pasižadėjo rašyti socialistinius kūrinius. Taip gimė romanas „Puodžiūnkiemis“. Rašytojas romantikas stengėsi tapti tarybinės ideologijos nešėju. Jam padėjo Valstybinės grožinės leidyklos redaktorius, buvęs revoliucionierius Icikas Gurvičius, kuris perrašinėjo ir taisė revoliucinės kovos scenas.  Ketvirtadalis romano teksto rašyta I. Gurvičiaus. Abu vyrai keitėsi dalykiniais ir mandagiais laiškais. „Aš dažnai turiu važinėti į Kauną ir konsultuotis su drg. Gurvičiu „Puodžiūnkiemio“ veikalo spaudai paruošimu“ – rašė sūnui Stasiui. Mylimas sūnus jau buvo paleistas, bet A. Vienuolis baiminosi dėl jo ir su valdžia pyktis nesiryžo. Senyvas rašytojas stengėsi išlaikyti dvasios orumą ir padėti ištremtiems žmonėms.

Kitų knygų taisyti rašytojas nesutiko. ,,Mano „Viešnia iš Šiaurės“ išimta net iš knygynų ir be didelių pataisymų bei pakeitimų nesutinka leisti. O aš nebenoriu savo raštų nei pats braukyti, nei kitiems duoti“ (Iš laiško A. Šalčiūtei).

Atsidėkodamas vyskupui A. Baranauskui išsaugojo klėtelę, įkūrė pirmąjį Lietuvoje memorialinį muziejų,  vesdavo ekskursijas. Įdomu, kad Vienuolis tarėsi suradęs Mindaugo pilies vietą ant Šeimyniškėlių piliakalnio, anykštėnų pavadinto Voruta.

Kūryboje pasiekė didelio meistriškumo, vaizdavimo ir stiliaus raiškumo. Daug vietos kūryboje skirta meilei, daugiausia nelaimingai. Vėlyvojo  gyvenimo etapo  knygoje „Iš mano atsiminimų“ nupiešti spalvingi pažįstamų žmonių paveikslai, liūdnos jų istorijos, susitaikymas su likimu. Rašytojas tapo žmonių istorijas su užuojauta. Graudina puikios merginos Alenos beprasmiška mirtis („Samdinė Alena“), šviesus liūdnas krikšto motinos paveikslas. Romantiška ir paslaptinga  novelės ,,Gediminaitė ir mužikas‘‘ meilės istorija, kurioje dailus ir išsilavinęs žemos kilmės Lionginas atvyksta prašyti dvarininkaitės Jadvygos rankos, o rūstus ir ištvirkęs tėvas dvarininkas pasiūlo vesti vežėjo dukrą. Jadvyga lieka ištikima savo mylimajam, nors jie daugiau nesusitinka.  Žinomiausias kūrinys – apsakymas  „Paskenduolė“.

Įdomu, kad talentingą rašytojų giminės liniją pratęsė A. Vienuolio seserėnas Rapolas  Šaltenis ir jo sūnus dramaturgas, prozininkas Saulius Šaltenis.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Regina Mažukėlienė