Paroda skirta Tarptautinei gimtosios kalbos dienai.
Po studijų Miunchene bei darbo „Klaipėdos žinių“ redakacijoje, 1924 m. rudenį, Balys Sruoga su žmona persikelia gyventi į Kauną ir pasineria į akademinę veiklą. Būtent Kaune profesorius ima kaupti biblioteką. Nemažą jos dalį sudarė rinktiniai, unikalūs leidiniai. Labiausiai vertino teatro ir rusų literatūros istorijos veikalus, todėl šias knygas, patekęs į Štuthofo koncentracijos stovyklą, B. Sruoga labai prašė išsaugoti.
Knygas lietuvių, vokiečių, prancūzų ir kitomis kalbomis rašytojas įsigydavo Kauno knygynuose, kartais iš kitų šalių atsisiųsdavo paštu, retesnius leidinius rasdavo antikvariatuose. Po Balio Sruogos mirties 1947 m. spalio 21 d. sudarytame bibliotekos sąraše – 2722 knygos. Didžioji dalis jų buvo skirtos ruoštis paskaitoms Kauno ir Vilniaus universitetuose, vesti Teatro seminarą. Grožinės literatūros knygos liudija estetinį savininko skonį. Matyti, kurių rašytojų kūrybą labiausiai vertino, domėjosi, su kuriais bičiuliavosi. Autentiškiausios ir bene įdomiausios šiandien yra knygos su dedikacijomis ir autografais – daugiausia kolegų rašytojų (Liudo Giros, Vytauto Alanto, Juozo Grušo ir kt.). 1945 m., Sruogai grįžus iš koncentracijos stovyklos, savo knygas užrašė Petras Cvirka („Vyrui – prityrusiam vargo didžiausio – B. Sruogai [...]“) ir Antanas Venclova („Didžiai gerb. prof. B. Sruogai su nuoširdžia pagarba ir nusilenkimu [...]“). Viena paskutiniųjų dedikacijų (1947 m. balandžio 15 d.) – bičiulio ir kolegos Vinco Mykolaičio-Putino, su kuriuo rašytojas daug bendravo prieš mirtį: „Mielam Prieteliui Baliui Sruogai [...]“