2022-03-09
Parodos

Šiais metais, minėdami 125-ąsias rašytojos gimimo metines, pristatome parodą, pasakojančią apie tai, kaip ji gyveno. Pati I. Simonaitytė, dažnai vadinama Mažosios Lietuvos metraštininke, savo kūriniuose įamžino šio krašto buitį, papročius, tradicijas, šeimų kartų kaitą ir likimus. Jai rūpėjo išsaugoti šio autentiško gyvenimo liudijimus tekstuose. Lygiai taip muziejuje saugome lietuvininkės rašytojos palikimą, leidžiantį bent iš dalies atkurti be galo įdomų, nepakartojamą jos likimą. 

Ši paroda – tai simbolinis I. Simonaitytės kambarys, kuriame jau gyvena ne ji pati, o dar tebegyva atmintis, išlikę prisiminimai, laiškai, jos rankraščiai ir knygos, praeitimi alsuojantys, asmenines istorijas pasakojantys daiktai, kurių daug išlikę ir saugoma muziejaus fonduose. Nedidelė kamerinė parodos erdvė ir gausūs eksponatai patys padiktavo parodos temą – rašytojos asmenybė buvo ir tebėra tokia pat ryški, svarbi, kaip ir jos kūryba, todėl ir pasakojame apie ją: gyvenimo siekius, nuveiktus darbus, charakterį ir buitį. 

Kambario centre stovintis stalas – tai gyvenimo rato simbolis. Ant jo sutelpa visas rašytojos gyvenimas nuo pavainikės mergaitės vaikystės Vanaguose iki gerbiamos gyvosios klasikės metų, atiduotų kūrybai sovietmečiu. Prie jo sukviesti rašytojai svarbiausi, artimiausi, bet labai skirtingi žmones iš įvairių gyvenimo etapų. Šis stalas – tarsi dedikacija, dovana rašytojai, kuriai daugiausiai laiko, deja, teko praleisti lovoje: kamuojantis nuo skausmų ir rašant – dažniausiai ant savęs pasidėjus kiek įmanoma lengvesnę spausdinimo mašinėlę.

I. Simonaitytės gyvenimas jos pačios detaliai išpasakotas atsiminimų trilogijoje: „...O buvo taip“ (1960), „Ne ta pastogė“ (1962), „Nebaigta knyga“ (1965). Tiesa, tekstai rašyti praėjus gerokai laiko nuo minimų įvykių, todėl veikiausiai jau prasilenkiant su realybe, vertinant brandaus žmogaus žvilgsniu. Tačiau tai vis dėlto unikalūs asmeniniai liudijimai, kuriais daugiausia ir remtasi parodoje. Taip pat ir išlikusiomis fotografijomis, gan sunkiai įskaitomais rankraščiais, mašinraščiais, su gausiais autorės taisymais, korekcijomis, rodančiomis darbo su tekstais specifiką. Dar laiškai, skirti artimiems ir vos pažįstamiems asmenims, tačiau visi rašyti gyvu tonu, labai betarpiškai, tai meiliai ir švelniai, tai griežtai pabarant ar ko nors reikalaujant. Ir, žinoma, daiktai…

Ievos Simonaitytės gyvenimas – tai kontrastai: skausmas ir šlovė, vargas ir patogumai, silkės uodega ant stalo vaikystėje ir rūkyti unguriai sočioje senatvėje. Šiek tiek šio ilgo, turiningo, be galo įdomaus rašytojos gyvenimo tilpo ir parodoje.

Paroda veiks iki 2022 m. gruodžio 29 d.

Parodą parengė: kuratorė Audronė Meškauskaitė, dailininkė Inga Zamulskienė.


Projektą „O buvo taip! Ievai Simonaitytei – 125!“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.