Henrikas Algis Čigriejus – poetas, prozininkas, vertėjas. Gimė 1933 m. kovo 6 d. Vidugiriuose, Pasvalio rajone. Nuo 1977 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Jo kūryboje vyrauja kaimo buitis, tiek poezijai, tiek prozai būdinga lyriška ir žodinga kalba. Kūryba įvertinta P. Cvirkos, J. Paukštelio, A. Miškinio, G. Petkevičaitės-Bitės, „Varpų“ literatūrinėmis premijomis, LR Vyriausybės meno premija, 2011 m. paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija. 1992 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureatu. Stambiųjų sovietinių premijų apeitas 1990 m. pelnė Sigito Gedos įsteigtą Jotvingių premiją. H. A. Čigriejus priklauso lituanistų-filologų kartai, klausiusiai V. Zaborskaitės (1922–2010), M. Lukšienės (1913–2009), Z. Zinkevičiaus (1925–2018) ir J. Lebedžio (1913–1970) paskaitų.

H. A. Čigriejus vaikystėje su tėvais dažnai lankydavosi Latvijoje, Bauskėje. Poetas mokėjo latvių kalbą, kuri jo gimtosiose vietose, Saločių apylinkėse, skambėjo vietinių „skerslatvių“ šeimose. Iš latvių kalbos išvertė rašytojo Janio Jaunsudrabinio, kurio kūryboje gausu lietuviškų motyvų, kūrinių. Apskritai H. A. Čigriejus buvo jautrus kalboms. Nuo mokyklos laikų lydėjo prancūzų kalba, kurios subtilybes perprasti padėjo principingas Saločių progimnazijos mokytojas rašytojas Jonas Mikelinskas (1922–2015), vėliau tapęs H. A. Čigriejaus bičiuliu. Lotynų kalbos pagrindus įgijo Vilniaus universitete. Lotyniškos sentencijos galima sakyti buvo tapusios poeto gyvenimo dalimi: jų gausu rankraščių ir užrašų knygelių paraštėse, jas mėgdavo įterpti bendraudamas su bičiuliais.

H. A. Čigriejus yra išsitaręs „Mane yra nužiūrėjusios ne raganos, o žalmargės akys.“ Visada buvo artimas gimtajam Vidugirių kaimui ir gretimiems Gudiškių, Medinių sodžiams, pasimetusiems Biržų krašto lygumose. Vaikišką H. A. Čigriejaus pasaulėvaizdį rėmino rytuose Biržai, žiemiuose – Latvija, vakaruose – Saločiuose, pietuose – Pasvalys.

Norint nepasiklysti Henriko Algio Čigriejaus prozoje, reikia gerai išmokti keturias jo pasaulio puses. Šiaurėje – Latvija, Bauskės ir Rygos miestai: iki sienos vos dešimt kilometrų. „Tėvas važiuodavo į Bauskę žuvelių pirkt, o į Rygos turgų – rudens gėrybių parduot. Bet aš nė už jokius pinigus nenorėjau turguje stovėti“, – prisimena rašytojas. Pietuose – Pasvalys, už kurio kažkur paslaptingose tolumose dunkso ir Vilnius. Rytuose už dvidešimt dviejų kilometrų – didelis ir gražus Biržų miestas: „Važiuoji per bruką, dantys tik barška“, – liudija išplaukę vaikystės prisiminimai.

Vis dėlto pati mieliausia būdavo vakarų kryptis: ten už dvylikos kilometrų – prieškario Saločių miestelis, į kurį veda šimto metrų Dariaus ir Girėno tiltas per Mūšos upę. „Saločiuose buvo daug krautuvių, kur gulėdavo audinių rietimai, visokie blizgučiai. Įsivaizduodavau, kad Berlynas, Paryžius ir visas gražusis pasaulis toje pat pusėje. Mąsčiau, kad atėjus laikui į jį turbūt nuvažiuosiu. Bet visų pirma nuvažiuok, žmogau, iki Saločių“, – atsiminimuose užrašė H. A. Čigriejus.

H. A. Čigriejus buvo religingas žmogus, subtiliai jautęs tai, kas anapus, išlaikęs krikščionišką geranoriškumą kiekvienam žmogui. „Ar sugebėjome laikytis Dekalogo tobulai? Tai jau kažin. Bet Dekalogas buvo mums sargas. Tai kas, kad nematomas, bet daugeliu atvejų ir saugojęs, ir sulaikęs ne tik netikusį veiksmą, bet ir žodį.“ (Iš H. A. Čigriejaus interviu „XXI amžiui“, 2013, Nr. 33)

Poetas stengėsi nelikti minties ir veiksmo nuošalėje: susitikimų, renginių metu stengėsi suaktualinti nūdienos dvasinės kultūros problemas, nevertinti jų atsainiai, kita vertus, kūryboje ir asmeniniuose dienoraščiuose mėgino konceptualizuoti laikmečio nuotaikas ir prioritetus („Šiandien bažnyčios pilnos – gali lankytis mokytojai, gali buvę partiečiai, gali kas nori, eina religinė spauda, pagrindinė Lietuvos televizija palanki, bet ar Lietuvoj dabar daugiau moralės negu sovietmečiu?“).

Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyve saugomi H. A. Čigriejaus rankraščiai. Poetas stengėsi išgryninti žodžių prasmes, jo kūryboje negausu nutylėjimų, vadinamųjų metaforų ūkų. Siekis atskleisti gilios autentiškos būties grožį neapsunkintas įmantria minties raiška, sunkiai išgliaudomomis prasmėmis, gyvenimo tėkmė perteikiama nenutolstant nuo tradicijos, pasitelkiant gausią ir įvairią augalų ir paukščių įvaizdžių sistemą, įaudžiant gimtųjų vietų kraštovaizdžio elementus, suteikiant jiems poetinę žymę. (V. Sventickas, 2009 kritiko pastraipos, Vilnius: Žuvėdra, 2009, p. 293–294)

H. A. Čigriejus apmąsto dvi pagrindines egzistencines kategorijas – laiką ir erdvę. Išėjimą iš vieno laiko ir erdvės keičia atėjimas į kitą laiką ir erdvę. Tik ar toks ekvivalentas įmanomas? „Išėjau aš ne iš savo Vidugirių, o iš laiko. Visi mes, išėję iš kaimų vietos, erdvės prasme, pirmiausia – ir svarbiausia – esame išėję iš savo laiko. O į laiką sugrįžti dar niekas neįsigudrino.“ (iš H. A. Čigriejaus interviu Lietuvos radijui 1987-11-15) Net ir po daugelio Vilniuje išgyventų metų rašytojas prisipažino vilniečiu nesijaučiantis. Taigi Vidugirių laiko ir erdvės nepakeitė Vilnius.

H. A. Čigriejaus kūrybos žmogus – tai pusiausvyros žmogus, kuriam svetimos ribinės situacijos. Svarbiausi žemiškos būties elementai – medžiai, paukščiai, knygos ir vaikai. Ypač mėgstami kiškiai, kuosos, žvirbliai, varnos, šarkos, žirgai, vėžliukai. Tai ekvinokcijų (ekvinokcija – lygiadienis; gyvenimo ir minčių lygumas) žmogus: tarp šviesos ir tamsos, tarp dienos ir nakties, tarp vaikiško naivumo ir suaugusio patirties. Jis nei angelas, nei gyvulys, jis „mąstanti nendrė“ („Savi man ir varnų, ir angelų sparnai.“) Ekvinokciją H. A. Čigriejus suvokė kaip būseną, dermę tarp didvyriškumo ir žmogiškumo, kurį išlaikyti tam tikrais atvejais reikia ypatingo ryžto. Ekvinokcija kaip svarstyklės, kurių nė vienos lėkštelės negali nusverti brutalumas, nejautrumas, pragmatinis gyvenimo esmių vertinimas.

Artimumu vaiko pasauliui motyvuota H. A. Čigriejaus mažybinių formų vartosena, pabrėžianti įgimtą poeto švelnumą, pakantumą, gebėjimą priartėti prie mažo žmogaus pasaulio. Vaikiškumas – tai ne sugebėjimo atsakingai vertinti trūkumas, o galimybė aprėpti gyvenimą giedru, šiek tiek nustebusiu, gero linkinčiu žvilgsniu. Vaiko pasaulis kitoks nei suaugusiųjų. Kitokios prigimties žmonės yra išlaikę jį savo atmintyje ar sąmonėje, gali jį liudyti. H. A. Čigriejus, turėjęs vaiko pasaulio pajautimo dovaną, šiltą, geranorišką santykį su aplinkiniais realizuodavo drožinėdamas „drožinukus“: malūnėlius, žmogeliukus, laivelius, o ypač žvirbliukus. Juos buvo praminęs juozapučiais. H. A. Čigriejaus drožiniai ir ekslibrių eskizai saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

Skaudžiai reagavo į „žodinį vandalizmą“, jį vertindamas kaip antikultūros apraišką (ypač išgyveno dėl aprašinėtų Sausio 13-osios barikadų prie Seimo rūmų). Kalba turi būti telkianti, taurinanti, žadinanti mintį ir dvasią, o ne destruktyvi, vulgari, užgaunanti. „Kas toji antikultūra, kad ir neįvardindami, jaučiame, kaip sakoma, visais savo sąnariais. Tai didelė dalis tos produkcijos, kurią girdime, matome, skaitome. Ir protesto balsai, beje, ne tokie ir dažni. Tai lyg žiogelio cirptelėjimai, visiškai baigiantis vasarai.“ Dabartinės antikultūros siautėjimas, Čigriejaus nuomone, daug baisesnis už keturvėjininkų berno išmones. Meną aiškino kaip formą, už kurios slepiasi turinys: „Toji forma yra kažko forma. Forma be kažko yra formalizmas. Šiandien vargu ar kam beįdomus abstrakcionizmas.“ Priklausomai nuo to, kokiu turiniu užpildomas tas kažkas, formuojama literatūra, jos srovės ir kryptys. Kūrinio atsiradimo prielaida gyvenimo esmės, leidžiančios atmesti antraeilius dalykus, paviršutiniškumą.

Siužetine linija išsiskiria novelė „Mažosios keturiasdešimt pirmųjų vasaros vaišės broliui Mykolui“, kurioje subtiliai paliečiama skaudi Antrojo pasaulinio karo tema – holokaustas. Vidurvasarį pas brolį Kastantą ir jo šeimą grįžta Mykolas, inžinierius iš miesto. Grįžta ne tik įkvėpti gaivaus prie miško prigludusios gimtinės oro, bet ir padėti šienapjūtėje. Novelės įvykių seka įprasta, jei ne klėtyje atsiradusi juodaakė mergaitė: „O Mykolas, rodos, tik dabar pastebėjo, kad Kastančiukų klėty per daug. Negi jis nežinotų, kiek brolis turi vaikų? Du pametinukai. Ir argi nežino Mykolas, koks jų giminės gymis? Berniukai mėlynakiai, o štai mergaitės akelės tai kaip angliukai... Bet ji su abiem Kastančiukais čia kaip namie, gal kiek tylesnė, bet vis tiek... Dabar ji siekia savo putlia rankele virtos šoninės.“ (H. A. Čigriejus, Atidaryk, kaimyne, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013, p. 136) Mažakalbio Kastanto šeimoje užteko vietos visiems – ir saviems vaikams, ir priglaustai mergaitei. Paskutinis sakinys apibendrina, įprasmina iš pirmo žvilgsnio nekomplikuotą situaciją – klėtyje vidurvasarį pietavusius šeimos narius. Valgis įprastas, aukštaitiškas, sotus. Natūrali, neįmantri pasakojimo slinktis dar labiau paryškina Kastanto šeimos vidinių nuostatų kilnumą, žmogiškumo sargyboje nuolat budinčią sąmonę. Rodos, dangaus skliautas priartėja prie klėties sienojų, tarp kurių tą karo dieną dalijamasi gerumo duona: „Saulė, ramiai pasilenkusi, pro durų staktą žiūri į nedideles dideles vaišes.“ (ten pat, p. 137)    

Novelėje esama autobiografinių motyvų. Tai dėdės, inžinieriaus iš miesto, portretas. Apie tėvų šeimoje buvusią toleranciją ir pagarbą kitataučių atžvilgiu H. A. Čigriejus yra užsiminęs 2013 m. duotame interviu „XXI amžiui“: „Pas mus nakvodavo ir ubagai, ir žydai. Tik paklodavo jiems ant grindų (mūsų troba buvo su lentinėmis grindimis, ne asla) didžiulį čiužinį. Žydas Jankelis su savo sūnumi, dar nedideliu berniuku, atsimenu, geria pieną, prisilaužydami į stiklines riestainių gabaliukų. Ir po šiai dienai, kad prisiminčiau anuos jau labai tolimus laikus, kartais šitaip darau.“ (XXI amžius,2013, Nr. 33) Tragiškos žydų lemties Antrojo pasaulinio karo metais motyvų esama eilėraštyje „Kelionė į pievas“. Gelbėjimas, pasiaukojimas net didžiausios grėsmės akivaizdoje toks svarbus žmogaus buvimo žmogumi liudijimas. Ištiesta pagalbos ranka, kaip tėvo po ilgo laiko grįžusiam sūnui, rodos, siekia šventraščio laikus: „Geradarį man kokį. Sakys tas man: prašom / Sėst į mano ratus. Ir važiuokim.“ Paskutiniame stulpelyje niūri istorinė prasmė keičiama pasitelkus biblinį Adomo, visų be išimties žmonių sentėvio, vardą: „Kur tau nei krašto, nei galo,/ Kur visai, ak, visai nieko naujo,/ Kur dar Lietūkio¹ dalgeliais / Adomai prie pat rojaus šienauja ---“   

Iki mirties palaikė glaudžius ryšius su jaunystės laikų draugais – rašytoju Juozu Apučiu (1936–2010), spaudos istoriku Leonu Gudaičiu (1935–2019), poetu Jonu Juškaičiu (1933–2019). H. A. Čigriejaus nupieštas draugiškas Juozo Apučio šaržas saugomas Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Tarmiškai aukštaitiškai mėgdavo pasikalbėti su kraštiečiu poetu Vladu Braziūnu. Dar profesoriui Juozui Balčikoniui (1885–1969) patarus „Tik įsiklausykit, kaip kalbama jūsų namuos, tik gerai įsiklausykit“, gimtosios šnektos žodžius labai brangino, jei kurį nors žodį pamiršdavo, kreipdavosi į seserį Dalią, kad primintų. Gyvenimo pabaigoje vis dažniau atsigręždavo į tas vietas, iš kur pradėta keliauti (novelių ir eilėraščių rinktinės „Savi ir pažįstami“, „Atidaryk, kaimyne“). Liūdną lotynišką „Exit“ („Išėjo“) artimieji ir draugai ištarė 2016 m. liepos 1 dieną, H. A. Čigriejų palydėdami į Antakalnio kapines.    


Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkas Jonas Jonušas


¹ Aliuzija į Lietūkio garažų teritoriją Miško gatvėje, kur 1941 m. birželio 27 d. įvykdyta žydų egzekucija.