Vienas produktyviausių prieškario Lietuvos rašytojų Liudas Dovydėnas draugavo ir susirašinėjo su ne mažiau produktyviu sovietmečio kūrėju Vytautu Petkevičiumi. Pavadinimo frazė paimta iš V. Petkevičiaus laiško Dovydėnui, kuriame jis cituoja rašytoją, pavadindamas jį savo literatūros mokytoju. Romano „Ieškau gyvenimo draugo“ (1934) pradžioje L. Dovydėnas kreipiasi į skaitytoją, kviesdamas jį iš gyvenimo prie knygos, o ne iš knygos į gyvenimą ir tuo pačiu apibūdina savo talento prigimtį: Pravertęs puslapį rasi senus žinomus daiktus, sustatinėtus autoriaus sukurtoj lušnelėj, pagal savo skonį ir šviesos šešėlius. Noris pridurti, visos pastangos, kūryba gimsta trokštant surasti teisingus vardus aplinkai, įvykiams, tarp kurių mokomės ieškoti. Plačių plačiausia gyvenimo paletė – vaikystės dienų įspūdžiai, didieji XX a. kataklizmai, pasakų išmonė – rado atgarsį talentingai parašytuose Dovydėno prozos puslapiuose.

Rašytojas autobiografijoje daug vietos skiria savo pirmojo apavo aprašymui. Iš vienintelių tėvo batų aulo ir medinio pado, išdrožto iš liepos, pagamintas apavas mamos vadintas mediniais. Jais avėdamas, būsimasis rašytojas savo mokytojo A. Tamošaičio paragintas, nešiojo atsišaukimus gimtinės apylinkių žmonėms. Šitaip jaunuolis prisidėjo prie savarankiškos valstybės kūrimo, nes tuose lapeliuose žmonės buvo kviečiami savanoriais eiti ginti Lietuvą nuo priešų, padėti sukurti laisvę ir nepriklausomybę. Tas pats mokytojas ir rašyti paskatinęs, pradinuko Liudo rašinį apie pačių išsidrožtas švilpynes išgyręs. Į jauną sielą įkrito ir mokytojo pasakojimas apie daktarą V. Kudirką ir jo „Tautinės giesmės“ priesakus – įkrito taip giliai, kad net po daugelio metų, rašydamas autobiografiją, jis detaliai apibūdino, kokie jo artimieji kur sėdėjo ir tos įkvėptos A. Tamošaičio kalbos klausėsi.

Mokslus pradėjęs Čedasų pradinėje, Dovydėnas po trejų metų gavo mokyklos steigėjo A. Tamošaičio ranka išrašytą pažymėjimą, kad vadinamą liaudies mokyklą baigė 1919 m. Savo universitetų pradžios ir pabaigos brangaus dokumento rašytojas neišsaugojo – prarado jį tarnaudamas kariuomenėje husarų pulke. Daugiau mokytis jam neteko, bet tai netapo kliūtimi tapti įvertintu rašytoju. Padėdamas tėvams ūkyje jaunuolis savarankiškai mokėsi ir po penkerių metų išlaikė egzaminus į Panevėžio gimnaziją. Tačiau tolimesnius mokslus sutrukdė tėvo liga – teko likti darbuotis ūkyje. Buvo bandymų muzikuoti – mokėsi groti vargonais, giedojo bažnytiniam chore. Giminaitis Antanas Keliuotis Liudą prisimena nuo pat jaunų dienų buvusį gyvo, judraus charakterio, linksmą, kartais net per daug įsismarkavusį. 

1927 m. pašauktas atlikti karinės prievolės, Dovydėnas pateko į Kavalerijos pulką. Atostogų parvažiuodavo vilkėdamas akį traukiančia kariška husaro uniforma, pasidabinęs raudona kepure ir raudonomis kelnėmis. Tačiau būdamas žemo ūgio kareiviško muštro daug nepatyrė, didesnę būtinos tarnybos laiko dalį praleido pulko bibliotekoje. Po  tarnybos L. Dovydėnas liko dirbti bibliotekoje. Nuo 1928 m. jis bendradarbiavo periodinėje spaudoje, 1938 m. ėjo Lietuvių rašytojų draugijos sekretoriaus pareigas. Bibliotekininko darbas intelektualų savamokslį, turintį pasakotojo talentą, paskatino kūrybai. Pirmuosiuose apsakymų rinkiniuose „Cenzūros leista“ (1931), „Buvo žmogus be kojų“ (1932) gvildeno buitines temas, romane „Ieškau gyvenimo draugo“ pavaizdavo provincijos mokytojų gyvenimą (2 tomai: 1934–1935). Romanas „Broliai Domeikos“ 1936 metais pelnė Lietuvos valstybinę premiją. Romano populiarumą lėmė vaizdingai perteikta brolių bylinėjimosi dėl žemės istorija. Anuomet Lietuvoje bylinėjimasis buvo pasiekęs neįtikėtiną mastą.

Lemtingais Lietuvai 1940 metais Dovydėnas buvo vadinamojo Liaudies seimo deputatas, to seimo pirmininko pavaduotojas, okupuotos Lietuvos Švietimo komisariato darbuotojas. Generolo Mykolo Velykio patartas, pabandė užimti šiuos aukštus postus, bet po metų karčios patirties visam gyvenimui tapo nesvyruojančiu antikomunistu. Sovietinės diktatūros įsitvirtinimo pradžioje Dovydėnas įsteigė literatūrinį žurnalą vaikams „Genys“ (1940–2001) ir buvo pirmasis jo vyr. redaktorius.

Literatūrologas K. Urba teigia, kad Dovydėnas, rašydamas vaikams, buvo savitas, kitoks – nei teikti žinių, nei auklėti, nei pabrėžtinai linksminti siužeto vingrybėmis jis savo jaunųjų skaitytojų nesiekė. Tą kitoniškumą iš dalies lėmė tai, kad Dovydėnas nestudijavo literatūros, nesidairė, kaip reikia rašyti, daugiau vadovavosi nuojauta ir drąsiai eksperimentavo. Mokslininkas L. Dovydėno kaip vaikų rašytojom kūrybiniam balansui priskiria aštuonias knygas. Penkios iš jų parašytos ir išleistos prieškario Lietuvoje. Tai apsakymų rinkinys „Kelionė į pievas“ (1936), dekameroniškos struktūros „Jaujos pasakos“ (1938, dvi dalys, dvi knygos), apysakos-pasakos „Katino sodas“ (1938) ir „Lapino vestuvės“ (1939), realistinė, socialinė, buitinė, animalistinė apysaka „Varpinės šuva“ (1939). Perkeltųjų asmenų stovyklose parašytos ir Tiubingene išleistos dvi pasakų knygos: „Gyveno kartą karalius“ (1947) ir „Pabėgėlis Rapsiukas“ (1949). Amerikoje 1973 m. pasirodė rinkinys „Karaliai ir bulvės“. L. Dovydėnas savo kūriniuose vaikams siekė perteikti lietuvių tautos dvasios savitumą ir tuo žymiai praturtino literatūrinės pasakos žanrą.

1944 m. Dovydėnai pasitraukė į Vakarus, o nuo 1949-ųjų apsigyveno JAV, Pensilvanijos valstijoje. Pasak rašytojo sūnaus Jono, šeima iš pradžių apsigyveno mažame namelyje dėdės ūkyje, vėliau tėvas gavo iš banko paskolą ir nupirko namą Skrantone. Už naujakurius laidavo lietuvių parapijos kunigas. Motina įsidarbino  siuvykloje, o tėvas pradėjo keliaujančio agento, siūlančio įsigyti nerūdijančio plieno puodus, ir rašytojo karjerą. 1957 m. šeima pardavė namą, įsikūrė Skrantono priemiestyje ir pradėjo verslą: augino jūrų kiaulytes ir peles, jas parduodavo ligoninėms ir tyrimų centrams. Šeima sukūrė tėviškę primenančią sodybą, kurioje gyveno beveik du dešimtmečius.

Literatūrologė E. Bukelienė, L. Dovydėno „Raštų“ rengėja, rašytoją apibūdina ne tik kaip išmoningą ir ekspresyvų pasakotoją, bet ir kaip aistringą politologą, rašiusį aštrius politinius memuarus, eseistiką apie pirmąją sovietų okupaciją.  Jos nuomone, JAV išleistas romanas „Per Klausučių ulytėlę“ (1952) alsuoja gaivališku lietuvio gyvybingumu, jame natūraliai ir visapusiškai atsiveria žmogaus prigimtis. Emigracijoje sukurtose apysakose („Naktys Karališkiuose“ (1955), „Pašiurpo mano velnias“ (1974) ir apsakymuose (rinkiniai „Mes ieškosim pavasario“ (1948), „Vasaros vidudienis“ (1979), romane „Tūkstantis ir viena vasara“ (1954) vaizduojamas specifinis žmonių mikropasaulis svetimame krašte – pažintine ir estetine prasme tai neįkainojamos vertės kūriniai.

2002–2012 m.  gausų L. Dovydėno kūrybinį palikimą – „Raštus“ – išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. „Raštai“ išleisti rašytojo sūnaus Jono Dovydėno, garsaus fotografo, lėšomis. Savo atsiminimuose apie Tėvo rašytojystę jis sakė: Su Tėvu apie jo kūrybą mano jaunystėje pokalbių nebūdavo. Tėvų rūpesčiai nebuvo matomi. Neskaitė jis mums savo veikalų ir pasakų nepasakojo, nekartojo tų pačių istorijų. Apsigyvenęs nuošaliame Skrantone, Pensilvanijoje, niekada man neprasitarė pirmus porą metų baiminęsis, kad kagėbistai jį mėgins likviduoti kaip viešai paskelbtą liaudies priešą, tautos išdaviką. Motina dirbo siuvykloje, jis keliavo per Amerikos lietuvius. Nežinau, kada Tėvas turėjo laiko rašyti. Gal tokių minčių kilo pirmaisiais sovietų laikais, kai buvo pradinių mokyklų administratorius.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Daiva Irena Šarkanauskaitė, 2026 m.