Minime Lietuvos poetės, mokytojos Gražinos Tulauskaitės-Babrauskienės (1908–1990) metines. 
„Gimiau ir mirsiu XX šimtmetį. Labiausiai mėgstu liūdnas dainas, smuiko raudą, rudens spalvas ir audrą“ – poetės parašyta lakoniškai talpi, elegantiškai grakšti autobiografija buvo paskelbta „Antrųjų vainikų“ (1936 m.) antologijoje. Pirmuosius eilėraščius ji išspausdino 1924 m. „Iliustruotoje Lietuvoje“. G. Tulauskaitės-Babrauskienės kūrybinis derlius – penkios poezijos knygos: „Paklydę žodžiai“ (1934); „Vėjo smuikas“ (1944) – Lietuvoje; „Po svetimu dangum“ (1951) – Vokietijoje; „Rugsėjo žvaigždės“ (1957), už kurią paskirta Lietuvių rašytojų draugijos JAV premija, ir „Vakarė banga“ (1968) – Amerikoje. Jonas Aistis, aptardamas jos ketvirtą poezijos rinkinį rašė: „Knyga išlaikiusi autorei būdingą ir aukštą meninį lygį. O tai yra daug, nes jai moterų poečių eilėje neginčijamai tenka pirmoji vieta. Konkurenčių ji neturi, ir vargu ar greit besulauks. Poetė nuo savo rašto karjeros pradžios yra nuosaiki ir klasiškai rami: ji nei staigių posūkių nedarė, nei skambių šūkių neskelbė, bet ėjo ir tebeeina viena ir ta pačia kryptim – jai būdinga klasiška forma ir klasiška rimtis.“
Poetė gimė 1908 m. liepos 19 d. Agotos Staugaitytės ir Leonardo Tulausko šeimoje, Lekėčiuose. Dėdė, kunigas Justinas Staugaitis, pakrikštijo jaukioje vietinėje bažnytėlėje. Vėliau šeima persikėlė į Kauną, apsigyveno Panemunėje. Šeimoje įdiegtos krikščioniškos vertybės lydėjo iki gyvenimo pabaigos. Iš tėvų paveldėjo jautrumą ir rūpestingumą, polinkį į muziką, literatūrą. Ypatingas dvasinis ryšys siejo su tėvu, kuris mylėjo tėvynę ir tą meilę įskiepijo vaikams. G. Tulauskaitei begalinį džiaugsmą teikė gyvenimas Nepriklausomos Lietuvos laikinojoje sostinėje. Ji ne tik stebėjo kaip skleidėsi kultūrinis-literatūrinis gyvenimas Kaune, bet ir buvo jo dalimi. G. Tulauskaitė baigė „Aušros“ gimnaziją, kurioje kartu su ja mokėsi ir brendo būsimi žymūs Lietuvos muzikai, vertėjai, režisieriai, literatai: P. Juodelis, J. Aleksandravičius, J. Gliauda, A. Miškinis, K. Kaveckas, K. Matiukas, G. Krivickienė A. Jakševičius, V. Drazdauskas, K. Kaveckas, A. Jakštas, A. Širvinskas, V. Tumėnas. Daugelis jų, kaip ir Gražina, vėliau studijavo VDU Humanitariniame fakultete. Studijos universitete praplėtė akiratį, nuspalvino pasaulėžiūrą naujomis spalvomis. Ji priklausė „Šatrijos“ ir Studentų humanitarų literatų draugijoms. Gabūs studentai savo mylimų profesorių globojami stiebėsi savo kūryba aukštyn. Parodoje galite pamatyti nuotraukas su tėvais ir artimaisiais, gimnazijos ir studijų laikų draugais. G. Tulauskaitė bendradarbiavo studentiškoje spaudoje, tapo J. Keliuočio 1930 m. sumanyto naujo modernaus literatūros almanacho „Granitas“ red. kolegijos nare, o vėliau bendradarbiavo ir jo redaguojamoje „Naujojoje romuvoje“. Aktyviai įsitraukė į Lietuvių rašytojų draugijos veiklą, buvo vienintelė moteris išrinkta į valdybą. Bendradarbiavo žurnale „Naujoji vaidilutė“, jos red. kolegijos narės pradėjo rengti moterų kūrėjų vakarus. Pirmasis vyko 1930 metais, gruodžio 7 d. Jame dalyvavo A. Gustaitytė-Šalčiuvienė, N. Mazalaitė, E. Žalinkevičaitė, S. Nėris, P. Orintaitė, I. Matusevičiūtė, J. Drungaitė. Nepriklausomoje Lietuvoje įvyko trys vakarai, kuriuose, skaitydama savo kūrybą, dalyvavo ir G. Tulauskaitė. Parodoje galite išvysti visus spaudinius, kuriuose ji bendradarbiavo bei straipsnio „Nors ir Žaltys...“ tekstą.
Baigusi studijas universitete Gražina dirbo pedagoginį darbą Vilkijoje, vėliau persikėlė į Kauną ir daugiau nei dešimt metų dirbo savo mylimoje „Aušros“ gimnazijoje. Buvusios mokinės, dabar gyvenančios Lietuvoje, Australijoje ir Amerikoje, su ypatinga meile kalba apie savo mokytoją, auklėtoją. Joms ji buvo tarsi saulė: mokė ne tik taisyklingos kalbos, kūrybos paslapčių, bet ir moteriškų subtilybių – mezgimo, siuvinėjimo, nėrimo meno. Ji ragino savo auklėtines kurti, rašyti dienoraštį, dalinosi gyvenimo išmintimi. Parodoje galite pamatyti nuotraukas su auklėtinėmis bei gražius mezginius, siuvinėtas staltieses bei servetėles.
Universitete sutiko ir savo artimą sielą – būsimą vyrą Benediktą Babrauską. Juos siejo meilė lietuviškam žodžiui, literatūrai. „Žodis man svarbiau negu gyvenimas, nes ir gyvenimas remiamas žodžiu...“ – rašė G. Tulauskaitė. Siekdami išsaugoti tą laisvą kūrybos žodį, 1944 metais pasitraukė nuo sovietų okupacijos į Vakarus. 1945–1949 m. G. Tulauskaitė mokytojavo Ravensburgo lietuvių gimnazijoje. Dalyvavo 1946 metais Tiubingene atkuriant Lietuvių rašytojų tremtinių draugiją (LRTD).
1949 m. G. Tulauskaitė su vyru ir sūneliu Vyteniu pasiekė laisvą Amerikos žemę. Babrauskai apsigyveno Cicero miestelyje, netoli Čikagos. Abu dirbo lituanistinėje šeštadieninėje mokykloje, dalyvavo visuomeninėje ir kultūrinėje Lietuvių bendruomenės veikloje. Tačiau staigi vyro mirtis perkeitė G. Tulauskaitės gyvenimą. Ji skausmingai pergyveno ir vienintelio sūnaus Vytenio nutolimą nuo šeimos. Likusi viena svetimoje žemėje, rezignavo, pasitraukė iš viešojo gyvenimo. Paskutines gyvenimo dienas leido Putname, palaimintojo Jurgio Matulaičio slaugos namuose. Mirė 1990 metais, balandžio 8 dieną. Palaidota šalia vyro Šv. Kazimiero kapinėse, Čikagoje.
G. Tulauskaitė iki paskutinio atodūsio kūrė. „Savo pašaukimu esu patenkinta, ir atrodo, kad savo pėdas būsiu žemėje palikusi...“ – rašė laiške mylimai mokinei E. Pavalkienei. Jos poezija priskiriama estetinei neoromantinei srovei. Esminis motyvas – meilė, tarsi daugiabriaunis kristalas nušviečia jos kūrybą spalviniais niuansais. Šiame trumpame, tačiau begaliniai talpiame žodyje, užkoduota jos gyvenimo ir kūrybos prasmė ir esmė: meilė lietuviškam žodžiui, Tėvynei, gamtai, artimui, Dievui. Meilė visam tam, kas aplink ją, su ja ir joje. „Poetas yra žmogus, kuris vaikščioja pajūryje. Jis pirmas ten pasveikina tekančią saulę ir vakare ją nuvargusią palydi su daina. Naktį jis klauso žvaigždžių buriamųjų žodžių ir įspėja mėnulio šypsenos paslaptingumą. Jis supranta, kuo skundžiasi jam žolė po kojomis, ko dejuoja žvirgždo akmenėliai, ką šnabžda sudžiūvęs, ant tako nukritęs pušies spyglys. Iš gintaro trupinėlių jis pasistato sau pilį ir į langus įdeda jai saulės spindulių. Į bokštą jis įkelia savo širdies varpą...“ – rašė G. Tulauskaitė.
GYVENIMĄ SAVO...
Gyvenimą savo sudėjau į knygą,
Kad gatvėj barstyčiau kaip gelsvąją smiltį.
Kad žiemą turėtumėt kelią ne slidų,
Gyvenimą savo sudėjau į knygą.
Širdis tartum paukštis pabudęs pragydo
Ir ėmė į šviesiąją saulę tuoj kilti.
Gyvenimą savo sudėjau į knygą,
Kad gatvėj barstyčiau kaip gelsvąją smiltį.                         
 

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė