Šį rudenį Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje ir Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, eksponuojamos dvi parodos – XUACSAL 1/2. Jas sudaro filmai ir paveikslai – pamąstymai apie senuosius ženklus – ankstyvojo paleolito urvų meną (45 000–12 000 metų prieš mūsų erą. Laiko atotrūkis atrodo labai ilgas, bet esminių pasikeitimų nedaug). Menininkas G. Vuillardas mano, kad šis menas nėra pasenęs – jo formos, vitališkumas ir drąsa atrodo visiškai šiuolaikiškai. Uolų dailininkai piešė iš atminties. Jų gestai prisitaikę prie akmens nelygumų, piešiniai be suvaržymų, technikos išmanymo ir taisymų (taip dabar kuriami in camera-editing filmai, kurie „montuojami“ tiesiog filmavimo metu). „Techniškumas – tai spąstai, į kuriuos patenka visi, kas mėgsta būti rakštimi panagėse, metodika svarbi formavimuisi, bet trukdo emancipacijai.“ (G. V.)
Uolų menas – tai ne tik gamta, jos ženklai, žmonių gyvenimo realijos, bet ir ženklai – to laiko kalba ir bendravimas, todėl literatūros muziejuje ši paroda įgauna naujas papildomas reikšmes.
G. Vuillardas nuo 2021 m. kūrė dirbtuvėse-laboratorijoje Italijos Alpėse. Jis ir Eglė Petrauskaitė kuria analoginius eksperimentinius trumpametražius filmus, kuriuos filmavo Grenlandijoje, Velykų saloje, Švedijoje, Suomijoje, Italijoje. Taip pat bendradarbiauja su kompozitoriumi Ramūnu Jaru.
Naudodamas įvairias medijas menininkas „transformavo“ urvinio meno temas. „Xuacsal“ – tai gestas, neturintis strategijos ir svarumo. G. Vuillardas prisimena C. Debussy, kuris yra pasakęs: „Aš einu savo keliu tyliai, nė kiek nepropaguodamas savo idėjų, o tai yra revoliucionierių bruožas.“ Todėl ir XUACSAL filmai sukasi apie paleolitą, tačiau nesistengia jo vaizduoti. Tai sapnų migla. Žiūrovas plūduriuoja ant šešėlių ir paslapčių plausto, piešiniai ir paveikslai pasirodo tik kaip orientyrai.
„Xuacsal – tai sudėtingas, nepatogus pratimas, balansavimas virš laiko prarajos ir amato. Čia reikia gerai įsisukti ir išspausti priešistorines sultis.“ Paleolito mene vaizduojami bėgantys žvėrys. Nuo tada, kai žmonės pradėjo medžioti, žvėrys nenustoja bėgti. Jei pažvelgtume į meną nuo jo ištakų iki dabar, dailininkai daugiausia ir vaizdavo gyvūnus bei abstrakčias formas.
„Paleoantropologijoje 20 tūkstančių metų yra trumpas laiko tarpas. Priešistorė gyvena mumyse, nepaisant to, kad mes – pramoninė visuomenė. Termoindustrinė visuomenė, kaip pabrėžė Rachel Carson, Meadows ir Claude Lévi-Stauss, yra akivaizdi masinio nuodijimo sistema. Auksinių berniukų, megalomanų milijardierių įsivaizdavimai, kad vieną dieną gyvens erdvėlaivyje Marse, yra pasibaigusio galiojimo. Jų nepasiekiamos, nežemiškos svajonės buvo ir mano senelių svajonės,“ – įsitikinęs menininkas.
Jis yra regimybės medžiotojas, sugeba su kamera lengvai pagauti judančius gyvūnus. Gal todėl, kad neturi automobilio, visada ir visur eina pėsčiomis, taip išsivystė klaidžiojantis žvilgsnis, įgalinantis tapti vis išmintingesniu stebėtoju, kuriam svarbus ne techniškumas, o poezija.
Gilles yra „pagaminęs“ (tai jo vartojamas terminas) kelias dešimtis dainų apie proistorę, kurių klausosi tapydamas. Tai linksmi ar šiurpinantys priešistoriniai pasakojimai, kai kurie virstantys trumpametražiais filmais.
Paveikslai tarsi akompanuoja filmams. „Man patinka H. Matisse‘o mintis: „Noriu supaprastinti tapybą“. Judančių gyvūnų vaizdavimas yra urvinio meno esmė. Šiandien tapomi vaizdai man yra tarsi dėlionės: atspaudams naudoju bulves, mažas kempinėles.“ (G. V.) Tapyba sukuria simbolinius vaizdus, nuorodų pilnus žvilgsnio spąstus. Daugybė per skubą užfiksuotų vaizdų gali atrodyti nesusiję, atrodo, kad keliaujame sapnuojančiojo mintimis. Galime suprasti mįslingą žinutę arba su ja prasilenkti. Ir tai nesvarbu. Tapymas remiasi sustabdyta akimirka, simboliais... Tapyba dešifruoja, bet nepateikia esmės, o kinas painioja ir užkoduoja. Čia yra prasmės lavinos, kurias analizuojant reikia išnarplioti simbolinio pasaulio eskizą.
Kviečiame ir jus į mįslingą G. Vuillardo pasaulį.
________
Atidarymas spalio 20 d., penktadienį, 18 val. Renginys »»
Paroda veiks iki 2023 m. gruodžio 15 d.