Apie Gediminą Jokimaitį (iki 1947 m. – Jonas Jakimavičius) žinome labai nedaug: 1920 m. gimė Pernaravoje, Kėdainių r., 1941 m. ištremtas į Altajaus kraštą, vėliau į Jakutiją. 1947 m. slapta grįžo į Vilnių. Vengdamas arešto 1952–1956 m. dirbo mechaniku Rygoje. 1956–1981 m. Lietuvos mokslų akademijos Fizikos–matematikos instituto frezuotojas. Tai tik sausi enciklopediniai faktai. Už jų – sudėtingas, komplikuotas, sunkiai pakeliamas žmogaus likimas... Tad, kas iš tiesų buvo Gediminas Jokimaitis ar Jonas Jakimavičius, kodėl jam buvo lemta išvysti Šiaurės pašvaistę? Atsakyti nesunku: pasiturinčios šeimos, bajorų giminės palikuonis, Lietuvos Tarybos bei Seimo nario Jono Jakimavičiaus sūnus, VDU ir Vilniaus universiteto studentas, studijavęs filosofiją, mokęsis užsienio kalbų, rimtai ruošęsis diplomato tarnybai – daug žadanti ateitis – galop 1941 m. išvežtas į Sibirą, į vieną baisiausių tremties vietų – Jakutiją, prie Lenos upės... (Interneto enciklopedijų džiunglėse rastume informaciją ir apie Gedimino tėvą Joną Jakimavičių. Gimė 1889 m. Šeštokiškių k., Kėdainių apskrityje. Mirė 1945 m. tremtyje, Jakutijoje. Palaidotas – Turuktos kaimo kapinės, pietvakarių Jakutijoje, apie 20 km nuo Niujos (Nyuya) upės deltos. Žmona – Liudvika Kriaučeliūnaitė, penki vaikai: Jonas, Marija, Vytas, Kazimieras, Antanas).
       Čia turėtų įsiterpti kiek kitokių prisiminimų srautas. Pirmiausiai apie netikėtai prasidėjusį tada dar Jono Jakimavičiaus ir Pranutės Aukštikalnytės susirašinėjimą. Ji baigė Panevėžio mergaičių gimnaziją, literatūrą jai dėstė Salomėja Nėris. Pastebėjusi Pranutės gabumus, skatino kurti, rašyti, pranašavo žymios poetės ateitį. Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus universitete ji studijavo lietuvių literatūrą. Deja, kaip ir daugelis tos kartos poetų (V. Mačernis, P. Jurkus, Kazys Bradūnas, Alfonsas Čipkus (Alfonsas Nyka-Niliūnas), Kazys Umbrasas, Balys Serevičius, Pranas Kozulis, B. Krivickas, M. Indriliūnas), Aukštikalnytė neįstengė ir negalėjo priimti sovietinės okupacijos. Užsisklendusi savyje iki pat gyvenimo pabaigos jautė, jog kaip poetė yra bejėgė kovoti ir pakeisti sovietinės ideologizuotos prievartos karalystę. „Poezija jai buvo – rašė Vytautas Kubilius, – per daug švarus ir šventas dalykas, kad būtų drįsusi ją adaptuoti prie šios karalystės“...
    1946 m. Pranutė gauna laišką iš studijų metų draugo, tremtinio Jono Jakimavičiaus. „Jo laiškai, – pasakojo Pranutė Aukštikalnytė, – buvo pilni šviesos, skaidrumo. Jis rašė ne apie sunkumus, šaltį, sunkų darbą, bet apie nepaprastą gamtos grožį, sutiktus gerus žmones. Mane tiesiog pritrenkė jo dvasios tvirtumas, didybė – jis visiškai nepalūžęs, laisvos dvasios, didus. <...> Dažnai jam rašiau. Tolydžio tie laiškai darėsi vis emocingesni. Per tokias tolybes jie tapo dviejų žmonių šauksmu, artėjimu vienas į kitą – nesulaikomu artėjimu.“ Gediminas kvietė ją atvažiuoti pasisvečiuoti į Sibirą, Pranutė nesiryžo palikti sergančios motinos, kitų namiškių... Tačiau ji ir jos gera draugė Vanda Zaborskaitė „kažkaip suorganizavo“ dokumentus ir paruošė siuntinį: praplėšusios knygos viršelį (simbolinis pavadinimas – F. Dostojevskio „Užrašai iš mirusiųjų namų“), įklijavo dokumentus ir išsiuntė draugui į Šiaurę. Taip 1947 m. iš Sibiro pragaro grįžo, tiksliau – pabėgo, jau nebe Jonas Jakimavičius, o Gediminas Jokimaitis... Susitikę 1947 m. jie nesiskyrė iki mirties. Atrodytų, liūdnoka, bet romantiška istorija. Vis dėlto romantikos nelabai daug. Lietuvoje jaunos šeimos daliai teko daugybė išbandymų: nuolatinis baimės, nesaugumo jausmas, vargas, skurdas. Teko slapstytis, nuolat keisti gyvenamąją vietą, glaustis pas pažįstamus. Iš pradžių, vengdamas arešto, Jokimaitis ketverius metus dirbo Rygoje mechaniku, Pranutė Jokimaitienė, iš mokytojos pareigų atleista, nes jos vadovaujamoje klasėje buvo per mažai komjaunuolių, taip pat išvyko gyventi į Rygą. Čia su Gediminu jautėsi saugesni. Jis dirbo šaltkalviu trikotažo fabrike, o Pranutė, baigusi siuvimo kursus, siuvo namuose. Parvažiavęs į Vilnių, jis dirbo Fizikos–matematikos institute frezuotoju (vėliau ir juokais, ir rimtai save vadino poetu-frezuotoju), ji netikėtai gavo darbą Lietuvių kalbos ir literatūros institute. Tyrinėjo lietuvių tautosakos žanrus... Ilgainiui šeima įsigijo mažą namelį prie Neries, ten, kur dabar Žirmūnų mikrorajonas. Dažni svečiai ten buvę  H. Čigriejus, S. Geda, K. Nastopka, užeidavęs M. Martinaitis. Pokalbiai sukdavosi apie meną, muziką, poeziją ir prozą, apie grybavimą, grybų valymą ir virimą, apie įvairius techninius šaltkalvio darbus...
   Gediminas Jokimaitis išleido penkias poezijos knygas. Pirmoji „Vandenų muzika“ išėjo 1969 m., kai „jaunajam“ poetui buvo 49-eri. Vėliau: „Su naktim kalbėsiu“ (1971), Tu esi vasara“ (1978), „Rasa“ (1981), „Žiemos bijūnai“ (1988). Pasak K. Bradūno, „Tai vis subtilūs, klasikiniai posmai ir laisvo eiliavimo struktūros, kuriose jauti autoriaus kone apeiginį artumą gamtai. Bet ir neužsiskleidimą vien tik joje. Jauti drauge ir to, sakytume, dvasingai gamtinio žmogaus dar visokios taršos neaptemdytą žvilgsnį į visą kasdieninę bei buitinę aplinką, net į istorinio laiko slinktį ir kultūrinių klodų gilmenis...“ (Kazys Bradūnas. „Aidai“, 1987 m., Nr.1).
   Gedimino Jokimaičio (ir Pranutės Jokimaitienės) rinkinys mūsų muziejuje – negausus. Tad siūlome tik nedidelę virtualią parodėlę tremtiniui, poetui, skaičiusiam rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų, italų kalbomis, daugybę darbų mokėjusiam auksinių rankų meistrui, tiesiog geram žmogui, kuriam likimas daug žadėjo, tačiau neištesėjo...
 

Parengė Šiuolaikinės lietuvių literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė