Šiemet minėdami 100-ąsias Vytauto Volerto gimimo metines siūlome susipažinti su jo gyvenimu ir kūryba. Nors jis mėgo tiksliuosius mokslus, matematiką ir inžineriją, daug laiko skyrė ir kūrybai – publicistikai, lietuviškų romanų, novelių, pasakojimų ir apmąstymų rašymui. Aktyviai dalyvavo išeivių kultūrinėje, visuomeninėje veikloje: buvo lietuvių bendruomenės kūrėjas, puoselėtojas, savotiškas šio gyvybiškai reikalingo lietuvių telkinio ideologas. Daug metų darbavosi JAV Lietuvių bendruomenės (LB) Filadelfijos apylinkės valdyboje, 1959–1961 m. išrinktas LB Baltimorės apylinkės pirmininku, 1960 m. – JAV LB tarybon.
V. Volertas gimė Noragėliuose (tuomet Seirijų valsčius, Alytaus apskritis), kaimo amatininkų šeimoje 1921 m. rugpjūčio 22 dieną. Gavęs brandos atestatą ir neturėjęs „kuriai nors studijai ypatingos traukos“, pasirinko VDU Technikos fakulteto Statybos inžinerijos studijas. Lietuvoje prasidėjus sovietinei okupacijai, o po to atūžus karui, mokslai nutrūko – Kauno VIII gimnazijoje teko dėstyti matematiką ir fiziką, o Kauno konservatorijoje – vokiečių kalbą. Šitaip jam laviruojant pavyko išvengti tarnybos vokiečių kariuomenėje. 1944 metais, artėjant Raudonajai armijai prie Kauno, prisijungė prie besitraukiančiųjų į Vakarus. Atsidūręs Švabijos Kempteno mieste įsikūrė lietuvių tremtinių stovykloje, ten ketverius metus dirbo Maironio lietuvių gimnazijoje, dėstė matematiką, fiziką ir vokiečių kalbą, bendradarbiavo lietuvių stovyklinėje spaudoje.
Tolesnis jo gyvenimo kelias vedė už Atlanto, į JAV. 1949 metais su žmona Brone įsikūrė Filadelfijoje, tęsė matematikos studijas Pensilvanijoje, jas baigęs nesunkiai įsidarbino Baltimorėje, elektronikos bendrovėje. 1961 metais Merilendo universitete baigė Elektronikos inžinerijos studijas, o po poros metų Filadelfijos universitete – Sistemų inžinerijos magistrantūrą. Nuo 1974 metų vėl pasinėrė į pedagoginį darbą – Blackwoodo koledže dėstė matematiką ir pelnė profesoriaus asistento vardą. Net 40 metų Vytautas buvo vienas iš Filadelfijos lietuvių radijo laidų „Bendruomenės balsas“ vedėjų.
Nors gyvenimo kelias jį vedė kryptimis, kurios nebuvo palankios brandinti literatūrinį talentą, V. Volertas nuo dailiojo žodžio niekada neatitrūko ir plunksnos iš rankų nepaleido net sunkiausiais gyvenimo momentais. Lietuviškosios išeivijos aktualijos – jungimasis į lietuvių bendruomenę, jos tvirtinimas ir puoselėjimas, lietuvybės išlaikymas, Lietuvos nepriklausomybės atstatymas atsispindi turtingoje tiek kiekybe, tiek turiniu V. Volerto publicistikoje. Ji daugiausiai išsibarsčiusi po „Aidų“, „Pasaulio lietuvio“, „Į Laisvę“, „Draugo“ antrosios XX amžiaus pusės numerius.
Rašytojas parašė 15 knygų, kurios buvo išleistos už Atlanto, Lietuvoje, Kemptene. 1963 metais sėkmingai debiutavęs romanu „Upė teka vingiais“, įsitvirtino Amerikos lietuvių rašytojų gretose. Vėliau sukūrė romanus: „Gyvenimas yra dailus“ (1964), „Sąmokslas“ (1968), „Pragaro vyresnysis“ (1971), „Greitkelis“ (1981), „Jaučio ragai“ (1985), „Vilkas iš Galų“ (1991), „Baubonis: Vienas žmogus – viena lemtis“ (2000), „Pranyko, ir tiek“ (2006), pasakojimų ir novelių rinkinį „Meilė žolei“ (1997), literatūrinio pobūdžio atsiminimus „Angelams vedant, velniams painiojant“ (1995) ir apmąstymus „Viešnagėje pas Dievą“ (2001). Paskutinis romanas „Varniukai“ išleistas 2010 metais. Trys romanai: „Sąmokslas“, „Pragaro vyresnysis“, „Vilkas iš Galų“ laimėjo „Draugo“ romanų konkursus ir buvo apdovanoti premijomis, o 2004 metais už viso gyvenimo kūrybą jam buvo įteikta Lietuvos rašytojų draugijos premija.
V. Volerto prozos tematika įvairi: nepriklausomybės metas, sovietinė okupacija, pasitraukimas iš tėvynės, bet daugiausia – Amerikos lietuvių gyvenimas. Kūryboje ryškūs ekspresionizmo elementai, akcentuotos portreto detalės, metaforizuotas peizažas, netikėti palyginimai, aštriabriauniai aforistiški dialogai, civilizacijos pažangos, kaip vienintelio žmonijos tikslo ideologija, kertasi su krikščioniškos moralės principais, o lietuvio darbštumas, sąžiningumas, ramybė priešpriešinama amerikietiškam veržlumui, siekiui pralobti, svarstomi tautinių vertybių klausimai. Jo personažai giliai mąstantys, dvelkia gyvenimo karščiu, todėl sunkiai susitaikantys su pralaimėjimu. Vertindamas paskutinį rašytojo romaną „Greitkelis“, poetas, kritikas K. Bradūnas rašė: „Šiandien jau turime rašytojų ir jiems įdomių personažų, jau perlipusių lietuviško uždarumo tvorą, ir Amerikoj ar kurio nors kito krašto politikoj, gamyboj bei kultūros kloduose besijaučiančių kaip žuvis vandenyje“.
Parengė muziejininkė Marija Kaškonienė