Šiemet minime 95-ąsias rašytojos, poetės, dramaturgės Emilijos Liegutės gimimo metines. Dzūkijos prozininkė savo kūrybos dalelę paliko tiek suaugusiųjų, tiek vaikų literatūroje.

E. Liegutė gimė Dzūkijoje, Skiturių kaime, Alytaus rajone 1930 m. vasario 21 dieną. 1960m. baigė Vilniaus universitetą, kurį laiką dirbo mokytoja. Gyveno Kaišiadoryse, čia ir mokytojavo iki 1963 m., vėliau išsikėlė į Vilnių. Vilniuje 1965–1973m. dirbo „Moksleivio“ ir „Tarybinio mokytojo“ redakcijose, Vilniaus lėlių teatre.

Per kelis dešimtmečius sukurtas kūrybos lobynas liudija E. Liegutės gebėjimą kalbėti įvairiomis formomis bei artimai prabilti tiek į vaiko, tiek į suaugusiojo skaitytojo širdį. Rašytoja kūrė ir poeziją ir prozą, rašė ir dramas. Pirmoji parašyta knyga buvo skirta suaugusiems – „Palaukių vasara“ pasirodžiusi 1967 m. Po penkių metų prozininkė atsigręžė ir į mažuosius skaitytojus – pirmoji knyga vaikams – pasakų rinkinys „Užmigęs miestas“, išleista 1972 m. Rašytojos E. Liegutės palikimą sudaro net 44 darbai – tame skaičiuje ir knygų perleidimai, ir vertimai į anglų, prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų, baltarusių, latvių, kalbas. O 26-ios knygos vien tiktai iš vaikų literatūros žanro!

Sovietmečiu pradėtą rašytojos karjerą E. Liegutė tęsė ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Vaikams rašytoja daugiausia rašė pasakas ir apsakymus, keli kūriniai yra skirti ir paauglių auditorijai, vienas iš jų – romanas „Dešimtokai“. Rašytojos kūryboje ryškios etinės, moralinės nuostatos, pamokymai, gausu ir nuotykių bei fantastinės literatūros elementų, stengtasi įtraukti ne tik universalias temas, bet ir įvairias aktualias problemas. Rašė ir pjeses vaikams, pagal kurias buvo pastatyti spektakliai: „Pelėda ir žibintas“, „Driežas do Diezas“, „Pelėsijos šalyje“, „Povilas ir Marija“. Daug kūrybinio laiko rašytoja paskyrė mažiesiems skaitytojams. Muziejuje saugomi E. Liegutės novelių „Žuvis“, „Žalia varlė“, „Drugelis“, „Mažasis karalius“, „Karžygys“ rankraščiai.

Rašytojas Alfredas Gusčius yra pasakęs, jog ne iš studijų, ne iš knygų, bet iš autentiškų kontaktų su tautos istorija ir kultūra Liegutės kūryboje atsiranda Širdies dosnumas ir Gerumo etika, kurios tapo humanizmo vėliava jos darbuose. Neatsitiktinai ji daug kūrinių parašė vaikams ir paaugliams, o jos pasaulėjautos romantiškumas ir lyriškumas galėjo paskatinti pasukti ir į poeziją.

E. Liegutė apie savo kūrybinio kelio pradžią yra sakiusi, jog labai džiaugiasi, kad ir sovietmečiu nesėdėjo sudėjusi rankų, o rašė vaikams... Grįžteliu atgal... Mano herojai – vaikai – mano didžioji meilė.

1986-ųjų vasario 18-ąją rašytoja Emilija Liegutė įsigijo sodybą Užuraistėje – tai rami, gamtos apsupta Kabelių kaimo dalis. Čia ji atrado savo kampelį pasaulyje, kuriame galėjo atsidėti mėgstamam užsiėmimui – sodininkystei ir gėlių auginimui. Nuotraukoje, darytoje 2005 m. rašytoja užfiksuota savo sodyboje, Kabeliuose, kitoje nuotraukos pusėje autorės ranka užrašyti žodžiai byloja apie rašytojos meilę gėlėms: Labai myliu gėles – ir jos mane. Tačiau šis Dzūkijos pakraštys jai tapo kur kas daugiau nei tik poilsio vieta. Bendraudama su vietiniais žmonėmis, E. Liegutė vis giliau skverbėsi į dzūkišką dvasią – rinko etnografinę medžiagą, dalijosi ja „Šiaurės Atėnuose“ bei kitame kultūriniame spaudos lauke. Dzūkų kultūra ir gyvenimo būdas tapo jos kūrybos šaltiniu – ne vien idėjų, bet ir jausmų, pasaulėjautos. Kabelių apylinkių žmonės jai buvo brangūs, o jų istorijos dažnai rasdavo kelią į jos kūrinius.

Emilija Liegutė taip pat aktyviai prisidėjo prie Emilijos Pliaterytės atminimo puoselėjimo Kapčiamiestyje. Nuotraukoje, kurią  užfiksavo rašytojos sūnus Gintaras Balionis, 2001 m. rugpjūčio mėn. rašytoja matoma prie paminklo, skirto Emilijai Pliaterytei. Jos pastangomis įrengtas parkas, sutvarkytos senosios kapinaitės, kur palaidota E. Pliaterytė.  2004 m. rašytoja išleido apysaką „Emilija Pliaterytė: Dokumentinė Apsakymo Kelionė“, atvėrusi istorinį puslapį, pasakojantį apie moterį, kurios vardas tapo sinonimu kovai už laisvę, gyvenimą, įamžindama Emilijos Pliaterytės gyvenimą ir jos amžiną palikimą Lietuvos istorijoje.

Rašytojos archyvą sudaro gausus pluoštas nuotraukų. E. Liegutė mėgo fotografuotis, pozuoti, tai galime matyti nuotraukose darytose 1972 m. bei 1975 m. Vilniuje, 1980 m. darytas meniškas rašytojos portretas, skirtas 50 metų sukakčiai bei apie 1991 m. darytas rašytojos portretas. Rašytoja aktyviai lankėsi įvairiuose renginiuose. 2010 metais rašytoja yra apsilankiusi ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus Vaikų literatūros padalinyje, kuriame vaikams pasakojo apie savo kūrybinį kelią. 2003 m. sausio 14 d. rašytoja užfiksuota Dailės akademijos spaudos konferencijoje. Būdama dzūkė, nepraleisdavo progų dalyvauti ir Varėnos Grybų šventėse, vienoje iš nuotraukų, 2005 m. rugsėjo 9 d. rašytoja užfiksuota minėtoje šventėje. Dar keletas saugomų nuotraukų darytų 1974 m. kur E. Liegutė užfiksuota sode prie vilos, 1974 m. daryta nuotrauka, kurioje rašytoja pozuoja su šuneliu Pifu bei 2008 m . Vilniuje, savo namuose rašytoja fotografuota per savo gimtadienį.

E. Liegutė mirė 2022 m. rugpjūčio 26 d. sulaukusi 92-iejų metų. Palaidota Vilniuje, Kairėnų kapinėse. Rašytoja paliko gilų literatūrinį įspaudą ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų širdyse. Ji giliai jautė rašytojo darbo prasminguma: Be abejo, kad esu rašytoja. Man šis vardas brangus.

Parengė Vaikų literatūros muziejaus edukatorė Iveta Zalieckaitė, 2025 m.