Šiemet, Kalėdų šventėse minime rašytojo Augustino Griciaus 125-ąsias gimimo metines. Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkiniuose saugoma šūsnis A. Griciaus rankraščių, laiškų, nuotraukų, dokumentų, keletas memorialinių daiktų ir rašytojo šeimai buvęs itin brangus masyvus rašomasis stalas.

Virtuali paroda skirta priminti visuomenei apie rašytoją, žurnalistą, dramaturgą, sudėtingo gyvenimo žmogų Augustiną Gricių, gimusį 1899 m. gruodžio 24-ąją Šiupylių kaime Gruzdžių valsčiuje, Šiaulių rajone. Tėvai – šiupyliškis Liudvikas Gricius ir iš Valdamų kaimo atitekėjusi Agota Krasauskaitė-Gricienė savo pirmagimį pavadino Augustinu, tikėdamiesi, kad knygnešio, švietėjo, itin doro šio krašto žmogaus Augustino Baranausko garbei duotas vardas suteiks sūnui tų pačių dorybių. Parodoje – paties A. Griciaus darytos tėvų nuotraukos.

Tėvas, būdamas beraštis, labai norėjo, jog vaikai mokėtų skaityti ir rašyti. Nuo mažens leido Augustiną visur, kur tik buvo galima ko nors išmokti. Net giedoti krikštatėvis vargonininkas Petras Velbasys buvo išmokęs. Šiupyliškiams giedojimas patikęs, tad vargonininkui persikeliant į Skarulių parapiją šalia Jonavos, tėvai leido ir sūnų kartu vykti, idant Augustinas pramoktų vargonininko amato. Deja, gana greitai menkai prižiūrėtas, alkanas vaikas traukiniu buvo išsiųstas namo: Man buvo linksma: važiavau namo, pas mamą. Išdulkėjo visos svajonės apie prašmatnią vargonininko karjerą, prisimena A. Gricius.

Nelengvi buvo ir rašto mokymosi keliai, prasidėję dar spaudos draudimo metais: Aš „klases“ pradėjau pas davatkėlę Vaicekavičiūtę, mokiusią iš tilžiškių maldaknygių, po jos – pas daugelį kitų „daraktorių“. <...> Po daraktorių dar vieną vasarą mokiausi Gruzdžių pradžios mokykloj (toj mokykloj mokytojas lietuviškai net nemokėjo), kol buvo įkurta valdinė pradžios mokykla Auksučiuose, o po metų kitų ir pačiuose Šiupyliuose. Man labai pavyko, Auksučiuose mano mokytojas buvo Jonas Murka, o Šiupyliuose – Stasys Matijošaitis-Esmaitis.

Šiupylių pradžios mokyklą baigė 1913 m., išmokęs ne tik lietuviško, bet ir rusiško rašto. Tėvui atrodė, kad šio mokslo užtenka, tačiau sūnaus noras skaityti buvo begalinis: skaitė laikraščius ir lietuvių bei rusų autorių knygas. O dar mokytojo S. Matijošaičio-Esmaičio paskatintas ėmė rašyti žinutes spaudai. Turėdamas humoristo gyslelę, šmaikščiai, o kartais ir sarkastiškai aprašydavo kaimo gyvenimo įvykius. Būdavo, kaimynai atpažindavo save arba pagalvodavo, kad apie juos rašo, sutapatinę save su rašinio herojais, dėl to autorius yra turėjęs įvairių nemalonių nuotykių, teko ir į kuprą gauti, ir tėvui liepiant, mėšlinas kaimyno kojas pabučiuoti. Pats A. Gricius tuos nutikimus yra pavadinęs honorarais. Mokytojo skatinamas, rašė ir toliau, planavo išsilaikyti keturių gimnazijos klasių egzaminus ir siekti aukštesnio mokslo.

1914 m. užklupęs Pirmasis pasaulinis karas, sugriovė A. Griciaus planus, o literatūrinę veiklą pakreipė kita vaga: jis kaime tapo iš mobilizuotų vyrų gautų laiškų skaitytoju ir atsakymų jiems rašytoju. O šešiolikmetis Augustinas, užgriuvus vokiečių okupacijai, vokiečių žandarų buvo suimtas, nes šeima, pagailėjusi miške besislapstančių badaujančių rusų kareivių, juos pamaitino. Žurnalistas D. Šniukas straipsnyje „Linksmasis šiupyliškis Augustinas Gricius“ aprašo suėmimo įvykį: Motinai pravirkus, šis paguodęs: „Neverk, mama, pasaulio daugiau pamatysiu“. Jaunuolis 1916 m. buvo atgabentas į Vilnių, o iš čia – darbams į Rytų Prūsiją. Pats rašytojas prisimena: Mane išvežė darbams į Rytprūsius, dirbau Vilkendorfo plytinėj, greta Rastenburgo. Metus ten pabuvęs, ištrūkau, parsiradau namo. <...> Be vargo, kurio užtektinai patyriau toje Vilkendorfo plytinėj, turėjau ir naudos: gyvendamas su rusų belaisviais, pusėtinai pramokau rusiškai, žymiai geriau, negu buvau išmokęs mokykloje.

1918 m. A. Gricius pradeda bendradarbiauti socialdemokratinės krypties laikraštyje „Darbo balsas“, kuriame buvo publikuotas vienas pirmųjų jo humoristinis rašinys apie šv. Roko atlaidus Gruzdžiuose. Tuomet atsiskleidė, kaip perspektyvus humoristas.

Pasibaigus karui, į Šiaulius grįžo mokytojas Jonas Murka, jis suorganizavo Šiaulių pedagogų ir specialistų būrelį, rengiantį kursus geležinkeliečiams, paštininkams telegrafininkams, buhalteriams, mokytojams ir kt. J. Murkos paskatintas tapti mokytoju, A. Gricius, susikrovęs mantą į medinį tėvo dovanotą kuparėlį, eksponuojamą virtualioje parodoje, išvyksta į Šiaulius laikyti stojamųjų egzaminų, vykusių buvusioje mergaičių gimnazijoje. Vos įžengęs į patalpą, staiga persigalvoja ir įstoja į pašto-telegrafo kursus, nustebinęs ir tikriausiai nuvylęs savo buvusį mokytoją. Kursus baigęs 1919 m., savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Demobilizuotas apsigyveno Kaune, už labai menką darbo užmokestį tarnavo paštų valdyboje. Gyventi buvo sunku, vaikščiojo gerai padėvėtais kariškais drabužiais, o nuo bado gintis buvo sumanęs jogos pratimais.

1921 – 1923 m. bendradarbiavo „Eltoje“. Ten susidraugavo su poetu Juozu Tysliava, žurnalistu iš Gruzdžių valsčiaus Alfonsu Braziuliu, lankė ir baigė Tautos teatro vaidybos studiją, vaidino satyriniame teatre „Vilkolakis“, rašė jam trumpus kūrinėlius. 1924–1925 m. buvo šių teatrų režisieriaus Antano Sutkaus padėjėjas. Pats režisierius apie A. Gricių rašė: Šauniai suvaidino muzikantą „Tautiniame bizūne“. Nė kiek ne menkiau – „Alma mater“ studentą Jurgelį. Už tokį Jurgelį anuometiniai studentai papyko ir taikėsi „nukryžiuoti“, o studentės už tą patį – apvainikuoti.

Dirbdamas teatre, taip pat bendradarbiavo spaudoje, slapyvardžiais pasirašytus kūrinius spausdino „Baras“, „Krivulė“, „Pradai ir žygiai“, kiti laikraščiai. Nenutraukė bendradarbiavimo „Lietuvos ūkininke“,  bet daugiausia humoristinius pasakojimus Algio slapyvardžiu rašė „Lietuvos žinioms“. Apie honorarus, kurie buvo menki arba jų išvis nebūdavo, A. Gricius negalvojo: pats rašymas teikė begalinį džiaugsmą. Pirmąjį tikrą honorarą apie 1924 m. jam išmokėjo Kazys Puida „Krivulės“ redakcijoje. Degino man delnus tie pinigai. Gal būčiau dar jautriau pergyvenęs tą netikrumo jausmą, kad honoraras iš „Krivulės“ tikrai uždirbtas, jei būčiau tuomet turėjęs pakenčiamą apavą. Mano pusbačiai tiesiog krito nuo kojų. Eidamas nuogais padais jaučiau žemę. Tas faktas sąžinę nutildė, ir aš nudūmiau pirktis naujų pusbačių. Paskui nebeturėdavau tokių sukrėtimų, pasiimdamas honorarą...,- autobiografijoje rašė A. Gricius.

1925 metai teatrui buvo itin sunkūs: jautėsi didelė lėšų stoka, tarp „Vilkolakio“ ir Lietuvių meno kūrėjų draugijos kilo ginčas ir vyko teismo procesas dėl patalpų, o po spektaklio  Muškietieriai premjeros dėl jame kritiškai pavaizduotų realių asmenų A. Sutkus apkaltintas kariuomenės įžeidimu. Teatras subankrutavo, dalis aktorių perėjo dirbti į Valstybės teatrą. A. Gricius vietoj darbo užmokesčio gavo masyvų rašomąjį stalą su žalios gelumbės stalviršiu – dar viena nauja honoraro patirtis. A. Gricius talentingo aktoriaus duomenų neturėjo, todėl 1925 m. grįžo į „Eltą“ tęsti žurnalistinio darbo.

Ir toliau A. Gricius vis bandė siekti mokslo: lankė gimnazijai prilygstančius J. Tumėno brandos kursus, klausė humanitarinių mokslų paskaitų Kauno universitete. 1926 m., atkreipęs dėmesį į Algio slapyvardžiu spaudoje publikuotus feljetonus, Enzys Jagomastas Tilžėje išleido pirmąją A. Griciaus knygą – feljetonų rinkinį „Čin-či-beris“, kurią matote parodoje.

Kaune A. Gricius susipažino su „Vilkolakio“ ir Tautos teatro aktorės Jadvygos Oškinaitės, ištekėjusios už režisieriaus A. Sutkaus, seserimi Anele Oškinaite. Juos 1925 metais sutuokė Vaižgantas, rodęs A. Griciui ypatingą prielankumą. Jauna šeima apsigyveno Vasario 16-osios gatvėje Kaune.

Ypatingas įvykis rašytojo A. Griciaus biografijoje buvo 1926 m. išvyka į Paryžių. Švietimo ministras V. Čepinskis stipendijas studijoms Paryžiuje paskyrė perspektyviems literatams A. Griciui, J. Petrėnui-Taruliui, J. Tysliavai ir P. Vaičiūnui. Nors ta stipendija buvusi nedidelė, bet tai vis tik buvo galimybė išvykti į Europą. Deja, tų pačių metų gruodžio 17-osios valstybės perversmas į valdžią grąžino prezidentą A. Smetoną, o naujoji vyriausybė nuostatą pakeitė ir liaudininkų bei socialdemokratų paskirtas stipendijas atšaukė. Nerimstantis humoristas A. Gricius K. Barystos slapyvardžiu parašo perversmą ir naująją politiką smerkiantį kino filmo scenarijų. Šį faktą 2020 m. atskleidė istorikas, kinematografinės kultūros Lietuvoje tyrinėtojas Audrius Dambrauskas: Pirmaisiais nepriklausomybę atkūrusios valstybės gyvavimo metais apie rimtesnius bandymus kurti pilnametražį vaidybinį filmą nė nesvarstyta – būta svarbesnių reikalų. Tačiau 1926-aisiais, kai demokratinį eksperimentą šalyje nutraukė perversmas, prie valdžios vairo ilgam grąžinęs pirmąjį respublikos prezidentą Antaną Smetoną, noras sukurti lietuvišką meninį filmą jau buvo subrendęs. Būtent šis, 1926 m. gruodžio mėn. perversmas taps ir kontraversiško lietuviško mokslinės fantastikos filmo scenarijaus pagrindu. Perversmą ir perversmininkų vykdytą politiką smerkiantį kino filmo scenarijų 1927-ųjų balandžio pabaigoje Paryžiuje baigė ten tuo metu studijavęs jaunas lietuvių rašytojas, humoristas Augustinas Gricius (1899–1972). „X 1860“ vardu pavadintas 44-ių puslapių apimties scenarijus gana grubiai atliepė paskutines Lietuvos politinio gyvenimo tendencijas ir įgavo mokslinės fantastikos ir siaubo filmų klišių kupiną politinės distopijos formą.

Scenarijus buvo mėgėjiškas, tačiau jis unikalus tuo, kad tai vienintelis išlikęs tarpukario vaidybinio filmo scenarijus.

Grįžęs į Lietuvą, A. Gricius gavo darbą valdžios oficioze – dienraštyje „Lietuva“, kurį 1928 m. tautininkai sujungė su lietuvių tautininkų sąjungos visuomenės, politikos, mokslo ir literatūros laikraščiu „Lietuvis“, pavadinę naująjį darinį „Lietuvos aidu“. Šiame laikraštyje A. Gricius dirbo iki 1940 m. Tiesa, 1932 m. buvo perėjęs dirbti į bičiulio A. Bružo leidžiamą gyvenimo aktualijų savaitinį žurnalą „Banga“, kuris teišsilaikė tik vienerius metus, nors A. Gricius buvo subūręs žinomų žurnalistų ir literatų būrį. 1933 m. grįžo redaguoti „Lietuvos aidą“.

1931 metais A. Gricius ir jo bičiulis, žurnalistas A. Bružas, gavę nemokamą kelionę (galimai iš Švedijos laivų bendrovės), rugsėjo mėnesį lankė JAV lietuvių kolonijas. Šiai kelionei daug dėmesio skyrė Amerikos lietuvių laikraščiai  „Naujienos“ ir „Keleivis“, apšaukę iš Lietuvos vykstančius jaunus žurnalistus  Smetonos agentais.

Pats A. Gricius tuo stebėjosi, nes nei jis, nei A. Bružas nebuvo valdančios tautininkų partijos nariai. Po kelių dienų „Naujienos“ publikavo ir A. Griciaus atsakymą, kuriame jis paneigė mestus kaltinimus, patvirtindamas, kad dirba „Lietuvos aide“: Bet tas mano darbas nėra kuriai nors politinei grupei, o Lietuvos visuomenei, kuriai dirba įvairiausių pažiūrų žmonės. Jokios jėgos manęs neįtikins, kad tas mano darbas yra smerktina nuodėmė. Režimai (valdžios) nueina ir ateina, o tauta lieka, ir jai turi dirbti kiekvienas jos narys ką gali ir kaip išmano,– tai mano gilus įsitikinimas, kurį sekiau, seku ir seksiu.  Parodoje eksponuojama kartono dėžutė nuo cigarų, parsivežta iš Amerikos 1931 m. Dėžutę su cigarais A. Griciui padovanojo lietuvių kilmės Amerikos boksininkas, absoliutus pasaulio čempionas Juozas Šarkis Žukauskas. Dangčio vidinėje pusėje A. Gricius užrašęs: Ši dėžė cigarų, kuriuos padovanojo Amerikoj Šarkis Žukauskas 1931 metais. Cigarai buvo velniškai stiprūs. Vos vos juos suvaišinau pažįstamiems Lietuvoj.

Seserų Jadvygos Oškinaitės-Sutkuvienės ir Anelės Oškinaitės-Gricienės šeimos gerai sutarė, todėl 1932 m. drauge nusipirko sodybą Noreikiškėse, vadintą Bičiulių sodyba. A. Gricius labai mėgo sodinti vaismedžius, tad užveisė nemažą sodą. Čia jie leisdavo vasaras, o pastovus gyvenimas vyko Kaune.

Turėdamas daugybę įsipareigojimų šeimai, profesinei bei kūrybinei veiklai, A. Gricius itin daug dėmesio skyrė savo gimtiesiems Šiupyliams, Gruzdžiams, mylėjo Egėliškes, lankė savo tėvus. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, Augustinui tebuvo gal 12 metų, kai tėvai nusipirko žemės Egėliškėse, maždaug 12 km nuo Šiupylių, pasistatė ten namus ir persikėlė gyventi, todėl A. Griciaus širdyje atsirado dėmesys ir meilė tėviškei Egėliškėse.  

A. Gricius žurnalistinius reportažus ir kūrybą pasirašinėjo daugybe slapyvardžių: Algis, Analitikas, Ašaka, Činčiberis, Don Bazilio, Pivoša, Ponas Krupas, Švilpa, M. Tarka, Mykolas Trumpėda, Motiejus Trumpėda, Varkala ir kitais. Žinomiausi buvo Algis ir Pivoša, kuriais pasirašydavo feljetonus. Iki 1940 m. rašė daugiausia feljetonus, itin produktyvūs buvo 1928 – 1930 m., kai pamečiui išleistos trys knygelės, pasirašytos Pivošos slapyvardžiu – „Pamokslai idėjos broliams“ (1928), „Vyrai, nesijuokit!“ (1929), „Žvilgsnis į gyvenimą“ (1930). A. Gricius lietuviškojo feljetono istorijoje užima itin reikšmingą vietą. Rašytojo sūnaus Jono Griciaus nuomone, A. Griciaus pašaukimas – trumpi feljetonai, kuriuose su šypsena, o kai kada ir su pašaipa rašoma apie tai, ką mes visi ir taip gerai žinome.

Svarbūs kūrybiniame kelyje ir dramaturgijos kūriniai. 1932 m. Kauno valstybės teatre B. Dauguvietis pastatė groteskinę komediją „Palanga“. Publikos susidomėjimas buvo didelis, spektaklį rodė ilgai, nors juo daug kas ir piktinosi. Nenutolo ir nuo žurnalistinės veiklos, 1939–1940 m. buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas.

1940 m. okupacija sugriovė daugumos planus ir gyvenimus. Gricių šeima 1940–1941 m. gyveno Kaune pas profesorių Končių Karo ligoninės gatvėje, A. Gricius dirbo laikraščių „Tarybų Lietuva“ ir „Tiesa“ redakcijose. 1941 m. birželio 14-ąją, paskutinę mokslo metų dieną, namie buvo tik tėvas su vyresniaisiais vaikais Laima ir Jonu, A. Gricienė su mažaisiais sūneliais Algiu ir Kastyčiu jau vasarojo Noreikiškėse. Ankstų rytą į duris pasibeldusius enkavedistus įleido penkiolikmetė Laimutė. Atlikę kratą ir nieko neradę, pareigūnai paklausė, kur žmona. Negalvodamas nieko blogo, A. Gricius pasakė „Bičiulių“ sodybos adresą. Tą pačią dieną visa šeima buvo susodinti į gyvulinį vagoną ir išvežti. Apie tai ilgai nieko nežinojo artimieji. Tuo tarpu rašytojo šeima, kaip ir kiti tuo traukiniu vežti tremtiniai, buvo išlaipinta Altajaus krašte ir apgyvendinta Krajuškinsko rajone Belojarsko tarybiniame ūkyje. Abu Griciai įsidarbino fermoje, o 1942 m. gegužės 2-ąją, baigęs traktorininkų kursus, A. Gricius pirmą kartą išvažiavo arti laukų. Tačiau birželio mėnesį Altajaus tremtinius pradeda vežti į Šiaurę. Paryčiais, pareigūnams prižiūrint, skubotai susiruošti teko ir Gricių šeimai. Smarkiai lyjant, permirkę iki paskutinio siūlo galo, pajudėjo į naują nežinomybę. Priartėję prie Obės, vežimai buvo sutalpinti į keltą. Vyresnysis sūnus Jonas prisimena:  Rodos, keliantis per Obę kažkas pirmą kartą pateikė hipotezę, kad dabar mus veža... į Ameriką. Logika buvo tokia: Amerika, jau giliai įklimpusi į karą su Japonija, paskelbė karą Vokietijai su sąlyga, kad lietuviai tremtiniai būtų nuvežti į Ameriką... Kelionės į Ameriką idėja sklandė ore, dauguma tikėjo, labai norėjo tikėti, kad mūsų pagaliau laukia ne šiaip sau šviesi, bet pasakiškai šviesi ateitis.  Į Ameriką, žinoma, nenuvežė, tačiau Amerikos laikraščio „Draugas“ 1941 m. rugsėjo 30 d. numeryje buvo paskelbtas „Lietuvių, apie kurių nužudymą ar išvežimą Rusijon gauta žinių, sąrašas“. 49-uoju numeriu sąraše įrašyta: Augustinas Gricius (Pivoša) su šeima išvežtas.

Kelionė buvusi ilga, varginanti, badą malšinti teko menkais vandeny išmirkytų žirnių kiekiais. Tokių sąlygų negalėjo pernešti mažiausias pusantrų metukų sūnelis Kastytis. J. Gricius atmena, kad tikriausiai tai ir paskatino Tėvą iš vienos stotelės <...> pasiųsti Paleckiui į Maskvą telegramą „Važiuojam nežinoma linkme“. Kada transportas pasiekė Jakutską, mūsų šeimą iškėlė iš baržos ir netrukus mes pradėjome kelionę į Vakarus. Išlaipinant šeimą iš baržos, kai kurie bendrakeleiviai, tikintys šiais gandais, pagailėjo, kad šie geri žmonės nepateks į Ameriką. Deja, visi likusieji baržoje buvo nuplukdyti prie Laptevų jūros...

Su J. Paleckiu A. Gricių siejo ne tik profesiniai reikalai, bet ir graži šeimų draugystė. Nenuostabu, kad A. Gricius drįso pagalbos prašyti tuo metu Maskvoje aukštas pareigas ėjusio bičiulio, kurio dėka Gricių šeimai tremtis buvo panaikinta.

Bet nerimo užteko ir Jakutske. NKVD skyriaus viršininkas delsė vykdyti vadovybės iš Maskvos gautą nurodymą grąžinti rašytojo A. Griciaus šeimą atgal į Vakarus. Pamatęs tepaluota šimtasiūle vilkintį, nesiskutusį vyrą, nepatikėjo, kad šis žmogus yra būtent rašytojas Augustinas Gricius. Gavus leidimus, prasidėjo kelionė atgal... Rašytojo šeima išsaugojo pluoštą unikalių tremties dokumentų, kuriuos sūnus Jonas Gricius, A. Griciaus 100-ųjų gimimo metinių minėjimo metu, perdavė muziejui. Tremties dokumentai eksponuojami parodoje.

Ilgiau ar trumpiau sustodami, 1943 m. žiemą, pirmiausiai A. Gricius,  kiek vėliau ir visa šeima atvyko į Pereslavlį, čia gyveno iki karo pabaigos. Lietuvių meno ansamblyje dirbo literatūrinį darbą, 1943 m. parengė ir išleido nedidelę brošiūrą „Lietuvos TSR Valstybiniai Meno Ansambliai“. Karui baigiantis, A. Gricius politiniais sumetimais grįžo į Lietuvą su frontu ir 1944 m. liepos mėn. jau pradėjo dirbti Meno reikalų valdyboje. Grįžusi iš Rusijos, šeima kurį laiką gyveno savo sodyboje Noreikiškėse, vėliau gavo butą Kaune. Stebuklingu būdu asmeniniai šeimos daiktai, kol Griciai buvo tremtyje, nedingo, nebuvo išmėtyti ar pagrobti. Liko beveik viskas. Net šviesių uosio lentų skrynia, A. Griciaus vadinta kuparėliu (apie ją plačiau – žr. įdomaus eksponato skiltyje https://maironiomuziejus.lt/post-t-exhibit/augustino-griciaus-skrynia/ ).

1946–1949 m. buvo Vilniaus ir Kauno dramos teatrų literatūrinės dalies vedėju, 1950–1955 m. – Rašytojų sąjungos konsultantu. Aktyviai įsitraukė ir į kūrybinę veiklą – rašė scenos veikalus, kino scenarijų, buvo išleisti keli jo apsakymų rinkiniai. 1949 m. kurį laiką dirbo „Švyturyje.

1957 m., plėtėsi Lietuvos žemės ūkio akademija, ji iš savininkų nupirko ir ypatingai gražią, eglaitėmis apsodintą „Bičiulių“ sodybą.

Į Vilnių gyventi persikėlė 1955 m. Sūnus Jonas apie tėvą rašė: Jis, tik pokario metais tapęs vilniečiu, netrukus pažinojo Vilnių, jo rajonus, apylinkes,  lankomas ir nelabai lankomas vietas geriau už kokį Vilniuje gimusį pilietį. Ypatingai mėgstami  jo pasivaikščiojimų objektai buvo kapinės.

Reikšmingiausią A. Griciaus kūrybos dalį pokaryje sudaro dramaturgija. Sovietiniais metais parašė ideologizuotų pjesių, buitinių komedijų, apsakymų. 1947 m. „Tiesos“ leidykla išleido ploną knygelę – apsakymą „Barvainio sodyba“. Sovietmečiu išleistos apsakymų ir feljetonų knygos: „Žmonės“ (1960), „Kepurės nenukelsim“ (1971), „Tėvų tėvai“ (1972). Apsakymuose dažniausiai vaizduojami gimtųjų vietų žmonės, įvykiai, vaikystės kaimo nutikimai.

Itin daug jėgų kainuodavo feljetonų, dramaturgijos kūrinių išleidimas į gyvenimą. Leidimus reikėdavo gauti iš įvairių komisijų, komitetų, ministerijų. Todėl su cenzūra reikalų turėjo, anot sūnaus Jono, daug ir nuolatos. Rūpesčiai dėl pastatymų tiek Lietuvos, tiek kitų sovietinių respublikų scenose, atsispindi laiškuose. O kur dar rašytojo susitikimai ir pokalbiai Maskvoje, Rygoje, rašytojų kūrybos namuose Jaltoje. Parodoje eksponuojami rašytojo laiškai latvių vertėjui A. Sukovskiui, gruzinų kilmės vertėjai į rusų kalbą N. Buzikošvili, kino studijos direktoriui Juliui Lozoraičiui.

Ne tik A. Griciaus kūriniai buvo išversti į kitas kalbas, nesvetimas ir jam buvo vertėjo amatas, gerai mokėdamas rusiškai, į lietuvių kalbą išvertė Nikolajaus Gogolio, Konstantino Simonovo, Antono Tamsarės kūrinių.

1958 m. dramaturgijos konkursui A. Gricius pateikė pjesę „Liepto galas“, laimėjusią antrąją premiją. Tačiau ideologai surado daugybę nukrypimų, tad autoriui teko pjesę vis taisyti. J. Gricius prisimena: Tiesą sakant – pjesę luošino pats Tėvas pagal visažinančių CK kultūros ir propagandos skyrių darbuotojų nurodymus <...>. tai jau buvo visai ne ta pjesė, kurią jis parašė be valdininkų patarimų. Visiškai pakeista ir suniokota pjesė buvo pastatyta Maskvoje ir Kaune.

A. Griciaus parašytą scenarijų kino filmui „Kalakutai“ kino studija priėmė, buvo susuktas filmas. Antrąjį kančių kelią jam teko nueiti su kino filmu „Kalakutai“. Pats scenarijus, publikuotas tuometinėje „Pergalėje“, kokios nors kritikos nesusilaukė – atvirkščiai, buvo pagirtas ir rekomenduotas realizuoti. <...> filmo (na, žinoma, ir visų autorių) kančių keliai prasidėjo, kada nufilmuotą filmą reikėjo pateikti instancijoms,- prisimena Jonas Gricius.

Būtent šį filmą suko rašytojo sūnus operatorius Jonas Gricius, vėliau rašęs: Pirmasis mano savarankiškas darbas – Kalakutai. Turėjo būti labai juokinga komedija. Filmavom linksmai – visiems buvo juokinga ir darbo metu, ir peržiūrint nufilmuotą medžiagą. O filmas taip ir neišėjo.

A. Gricius buvo itin galantiškas, gero tono manierų išmokęs jau ankstyvoje jaunystėje. Rašytojas Mykolas Sluckis prisimena: Tebematau sėdintį ant suoliuko žydinčių obelų fone. Ant kelių sudėtose rankose – lazdelė, regis ne iš reikalo, o iš solidarumo senų kauniečių stiliui. Tai liudija ir tamsus, veikiausiai angliškos medžiagos kostiumas, baltumu tviskantys marškiniai, nerėžiantis akies kaklaraištis ir vos vos ant galvos pakreiptas katiliukas. Toji skrybėlė kuo nuoširdžiausiai būdavo nukeliama ir prieš suaugusį, ir prieš vaiką, o ypač gracingai – prieš dailiosios lyties atstoves, jų psichologiją puikiai išmanęs ir atskleidęs savo feljetonuose.

Augustinas ir Anelė Griciai išaugino ir išmokslino keturis Lietuvai itin nusipelniusius vaikus:  dukterį, gydytoją onkologę, habilituotą biomedicinos mokslų daktarę, profesorę Laimą Griciūtę (1926–2018) ir tris sūnus – kino operatorių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą Joną Gricių (1928–2021), smuikininką, pedagogą, profesorių Algį Gricių (g. 1932) ir aukštos kvalifikacijos gydytoją urologą, vaikų chirurgą Kastytį Gricių (1940–2019). Parodoje eksponuojamos ir bendros šeimos bei viešnagės Šiupyliuose pas gimaničius nuotraukos.

1972 metų žiemą Lietuvos kino studija kūrė filmą apie A. Gricių. Filmuojama buvo ir rašytojo gimtuosiuose Šiupyliuose. Tada, dvi savaitės prieš mirtį, jis paskutinį kartą aplankė gimtinę. Humoro akademikas, kaip A. Gricių pavadino žurnalistas J. Bulota, Nebūtin iškeliavo netikėtai 1972 m. vasario 28 d.

A. Griciaus 70-mečio šventėje poetas Antanas Miškinis prisiminė, kad pats A. Gricius jam yra sakęs: Du diplomu labiausiai branginu. Tai Šiupylių pradžios mokyklos baigimo ir traktorininkų kursų Altajaus krašte.