2015 m. rugpjūčio 11 d.  poetė Danutė Paulauskaitė būtų šventusi 70-ąjį gimtadienį. Deja, nuo 2004-ųjų kovo jos gyvenimo metai skaičiuojami būtuoju laiku. Tai dramatiško, net tragiško likimo poetė. Gimė 1945 m. Luknėje, mažame kaimelyje netoli Skuodo. 1965–1967 m. studijavo lituanistiką Vilniaus universitete, vėliau dvejus metus dirbo Skuodo rajoninėje vaikų bibliotekoje. 1969–1974 m. mokėsi Maskvoje, M. Gorkio literatūros institute. Grįžusi į Vilnių dirbo žurnaluose „Statyba ir architektūra“, „Mūsų žodis“, „Vilnius“, laikraštyje „Lietuvos pionierius“. Nuo 1983 m. atsidėjo tik kūrybai. 1980 m. išleista pirmoji eilių knyga „Gatvė vėjuotą dieną“, antroji  – „Sezono uždarymas“ – 1989 metais, o 2001-aisiais – „Dviese su namais“. Po poetės mirties 2007 m. buvo išleista rinktinė „Prie pietvakarių sienos“.
Ankstyvoji kūryba – lyriniai, klasikinės sandaros eilėraščiai, savita, skausminga, baisaus vienišumo kupina poezija... Žiūrėk, kaip pajuodo / Laibos šakos obels, / Kažkas iš numirusio sodo / Tau į langą pabels./ O žodžiai keli – ne paguoda, / Labanakt vis tiek, / Kol galiu tau per gruodą / Šaltą ranką ištiest. / Kalbėčiau ilgai. Bet labanakt, / Jau spindi žvaigždė, / Patekėjusi šiąnakt / Iš mano širdies...
Antrajame rinkinyje poetinė erdvė tarsi susiaurėja: mažas miestelis, gatvės, uždara namų erdvė. Eilėraščio subjektas talpinamas į konkretizuotus būties ir buvimo rėmus, atsiranda ir ryškėja egzistencinė neviltis, šiurkščios kasdienybės detalės... seniai nemačiau mėnesienos / šešėlio ant slenksčio / nebylė medžio siela / nebylė namo siela / jų pokalbis temstant / benzino lašai tarsi melsvos aguonos / ant asfalto pražystų – / du miegančius žmones / žydrai nudažytų... Arba: dabar kambariai šaltesni / ir dienos trumpesnės / ir veltui ieškotum namų / bažnytkaimio vėjas / nuplėšia skundą nuo lūpų / lyg sraigė namelį / nešiesi save savyje / bažnytkaimio vėjy / bažnytkaimio langų kaitroje / pragare / krintančių lapų karuselėje ...
Apskritai, veik visi poetės eilėraščiai – jautrūs, tapybiški lyriniai atsivėrimai, kai vengiama tuščiažodžiavimo, nereikalingų metaforų ir palyginimų: Dabar man reikės surimuoti / Sniegą ir kelią / Dabar man reikės įrodyti / Sugrįžimo teoremą / Du kantrybės brūkšnius kaktoje, o išgyvenimai – neatskiriamai įaugę į buitį, dažnai alinantys ir skaudžiai žeidžiantys, tačiau kupini savito racionalumo: tobulesnio pasaulio / eilėraščiu nesukursi / pasaulio netobulo eilėraščiu nesugriausi / sunkus yra šešėlis / namo daugiaaukščio / bitei, žiogui, gėlei ...Ir dar: Tu nežiūrėk. Dabar Rembrandtas valgys silkę / Nėra ribos tarp meno ir nemeno / Jei menininkas tikras
1989-aisiais Danutė Paulauskaitė išvažiavo iš Vilniaus į Skuodą slaugyti sergančios motinos ir ten liko iki mirties. Gyvenimas Skuode buvo paženklintas sunkia liga, alinusia ir sielą, ir kūną. Skuodas – nedidelis miestas, kaip poetė sakė – provincijos miestelis, bažnytkaimis... Jame, kaip ir visur, gyvena įvairūs žmonės. Danutė Paulauskaitė, be abejo, jų sutiko visokių: piktų, paikų, abejingų, iš jos vienatvės besišaipančių.
Tačiau šalia buvo puikių, jautrių, bandžiusių jai padėti – poetas Stasys Jonauskas, dramaturgas, režisierius, kultūros žmogus Edmundas Untulis, Skuodo bibliotekos darbuotojos Vida Šlečkutė, Judita Galdikienė... Deja, į savo gyvenimą jų neįsileido: Man priklauso tik trys valandos – nuo šeštos iki devintos. Tai trys valandos iki mirties. Devintą jau pradedu sutikti vieną kitą žmogų, devintą prasideda mano mirtis ir tęsiasi iki vakaro. Reikia išmokti laikinai numirti kasdien. Reikia išmokti apsimesti mirusia. Tai žino kai kurie gyvūnai. Poezija – tai išeitis, kai nėra jokios išeities...
Žmonės yra tokie, kokie yra, ir mažame miestelyje, ir didmiestyje, o vienišystė – toks buvo poetės pasirinkimas – buvo ir liga, ir prapultis, ir kūrybos versmė ...

Parengė Šiuolaikinės literatūros skyriaus vedėja Virginija Markauskienė