Sausio 17 d. minime išeivių rašytojo, bibliografo, Lietuvos katalikų mokslų akademijos nario Česlovo Grincevičiaus gimtadienį. 1944 m. antrosios sovietų okupacijos išstumtas iš Lietuvos „tarsi trumpam“ net sapne negalėjo susapnuoti, kad tik po penkiasdešimties metų išvys savo Tėvynę.1992-aisiais atvykęs į Lietuvą su begaliniu jauduliu ir ašaromis akyse vaikščiojo Kauno senamiesčio gatvėmis, kur jo vaiko bėgiota ir svajota, kur ryžtingu žingsniu žengta į Vytauto Didžiojo universiteto auditorijas, kur su begaline meile dirbta universiteto bibliotekoje... 1994 m. amžino poilsio atgulė Antakalnio kapinėse Vilniuje.Gyvendamas svetimoje žemėje ilgėjosi Tėvynės ir pynė ilgesingus prisiminimus į apysakas, noveles, legendas, pasakas, kurias išspausdino knygose „Vidurnakčio vargonai“ (1953) bei „Vidudienio varpai“ (1985). Jo mozaikinis romanas „Geroji vasara“ buvo išleistas 1970 m.. Savo auklėtiniams dedikavo nuotaikingą knygą „Vyskupo katinas“ (1974). Rašytojas realistiškai vaizduoja gimtąją aplinką, Labūnavos kaimą, Kauno senamiesčio gatves, ten esančius namus, tačiau jo realizmas persipina su mistikos bei fantastikos elementais. Jautrios meniškos sielos kūrėjas augo ir brendo gamtos, meno ir muzikos šventovėje. Gyvendamas Amerikoje turėjo sukaupęs didžiausią klasikinės muzikos kolekciją. Muzika vienatvės ir liūdesio akimirkomis buvo didžiausia atgaiva. Neatsitiktinai ir kūrybiniame audinyje ryškūs muzikiniai elementai. Pirmuosius kūrinius – noveles, apsakymus, pasakas – išspausdino Austrijoje, paragintas Vinco Krėvės-Mickevičiaus. Neįsivaizduojate, kokį man suteikėt malonumą, atsiuntę savo apysakaites. Negalėjau atsigerėti, tik gaila, kad tenka jas čia, Amerikoje, spausdinti, kur niekas meno kūryba nesidomi ir nevertina. Džiaugiuosi, kad neapsirikau, savo metu, įvertindamas jūsų, kaipo rašytojo gabumus. <...> Esate dabar originalus ir savarankiškas. Tikiuosi, kad juo ir pasiliksite. (Iš V. Krėvės laiško Č. Grincevičiui, 1947 X 20)
Rašytojas gimė Vilkijoje, užaugo Josvainiuose, prie Šušvės upės. Mokėsi Kėdainiuose ir Kauno Jėzuitų gimnazijoje. Vytauto Didžiojo universitete studijavo visuotinę literatūrą, teatro meną ir bibliologiją. Pasirinko bibliografo profesiją. Studijos VDU buvo pakylėtos ir nuotaikingos: tuo pat metu studijavo Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas, Eugenijus Matuzevičius, Kazys Bradūnas, Paulius Jurkus, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Vytautas Mačernis, Vincas Kazokas bei kiti, vėliau tapę žymiausiais XX amžiaus kūrėjais. Č. Grincevičius ne tik priklausė „Šatrijos“ draugijai, bet buvo ir šios draugijos pirmininku. Aktyviai reiškėsi Teatro seminare bei buvo pirmosios Teatro seminaro valdybos pirmininku. Dirbo bibliotekininku, vėliau tapo universiteto bibliotekos direktoriaus pavaduotoju. Studentiškas gyvenimas Nepriklausomoje Lietuvoje buvo kūrybingas, nuotaikingas, pakylėtas. Istorijos atšiaurūs vėjai negailestingai išblaškė pačius gabiausius ir talentingiausius. Vienas jų buvo ir Č. Grincevičius – nublokštas į Zalcburgą dirbo lietuvių gimnazijoje, redagavo savaitraštį „Mūsų žinios“, kartu dirbdamas mokytoju ir vicedirektoriumi Vinco Krėvės gimnazijoje. 1949 m. pavasarį emigravo į JAV. Gyvendamas Sisere (Cicero) aukštesniojoje lituanistinėje mokykloje ėjo mokytojo ir direktoriaus pareigas (1960–1968). Tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje Č. Grincevičius aktyviai dirbo žurnalistinį darbą, bendradarbiavo „Ateityje“, „Studentų dienose“, „Ryte“, „Bibliografijos žiniose“ ir kt. Nuo 1937 m. sudarinėjo „Naujosios romuvos“ žurnalo skyrių „Faktai ir idėjos“. Nuo 1969 m. iki 1978 m. buvo dienraščio „Draugas“ pirmojo puslapio redaktorius. Priklausė įvairioms organizacijoms, atgaivino „Šatrijos“ draugiją JAV. Buvo vienas iš bendradarbių pagalbininkų ruošiant Broniaus Kviklio „Lietuvos bažnyčios“ 6 tomų išleidimą. Redagavo žurnalą „Tautos praeitis“ (1959–1962), su A. Skrupskeliene parengė J. Brazaičio „Raštus“ (6 t., 1980–1985), sudarė lietuvių išeivijos literatūros 1945–1967 m. bibliografiją „Lietuvių literatūra svetur“ (1968). Jis puoselėjo lietuvių kalbą, brangino senas tradicijas, istoriją. Todėl kartu su kitais intelektualais aktyviai ir entuziastingai įsitraukė į Čikagoje steigiamą Lituanistikos Tyrimo ir Studijų Centrą (1982). Centro steigėjai buvo prof. J. A. Račkauskas, T. Remeikis, J. Dainauskas, A. Razma, A. Damušis, B. Kviklys, A. Liulevičius, Č. Grincevičius. Pastarasis ėmėsi vadovauti Pasaulio Lietuvių Archyvui. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę kartu su bendradarbiais suruošė ne vieną vertingą knygų konteinerį ir išsiuntė į Lietuvą. Gyvendamas svetur svajojo apsilankyti Tėvynėje. Laimei, 1992 m.vaikščiojo išsvajota žeme, Maironio lietuvių literatūros muziejuje dalinosi su tėvynainiais kūrybine patirtimi. Knygoje „Vidurnakčio vargonai“ įrašė: Maironio muziejui, kur pirmą sykį buvau dar Bernardui Brazdžioniui tvarkant 1943 m.
Jei kas yra lankęsis Kaune, negali nežinoti ir lengvai užmiršti jo senamiesčio, ypač Rotušės aikštės, už kurios baigiasi miestas, susilieja Nemunas su Nerimi. Rotušės aikštė – tai nuostabus kampelis, kokio nerasi visoj Europoj. <...> Nieko gražesnio nėra ir nebus, kaip ano tolimo, palikusio Kauno skambantieji sekmadienio rytai...

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja V. Paplauskienė