Bronius Radzevičius – vienas iškiliausių lietuvių prozininkų, sąžiningai ir skausmingai atskleidęs pokario kartos egzistencinę aklavietę (J. Sprindytė. „Lietuvių literatūros enciklopedija“, Vilnius, 2001 m.). Rašytojo vaikystė prabėgo gražiame Vyžuonų vienkiemyje, netoli Vyžuonos ir Šventosios, tarp banguojančių kalvų, priešais mėlynuojantį pušyną. <...>  Tas vaikystės ir jaunystės laikas, tos kalvos subanguoja visoje jo kūryboje; sietuva, žvyrduobė, pievos... Mažas likęs be motinos, gavęs iš jos jautrią, imlią širdį, Bronius visą laiką jaus šitą netektį (J. Aputis). 1958 m. netekęs tėvo, jis vidurinę mokyklą baigė internate (1960 m.). Dėl sunkios materialinės padėties gausioje pamotės šeimoje B. Radzevičius anksti pradėjo savarankišką gyvenimo kelią: kurį laiką dirbo gamyklose, įgijo tekintojo specialybę. Vėliau įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1968 m. baigęs universitetą, metus mokytojavo, 1968–1973 m. dirbo Šluotos, Komjaunimo tiesos, Girių redakcijose, nuo 1973 m. – moksliniame metodiniame kultūros centre. Darbas įstaigose rašytojui buvo varginanti našta, pragyvenimo šaltinis, atimantis brangų kūrybos laiką. B. Radzevičius daug skaitė, studijavo žymiausius Vakarų literatūros, filosofijos, psichologijos autorių veikalus. Ypač jį domino nepaprasta kūrybos reikšmė. Anot B. Radzevičiaus, kūrybinis veiksmas yra autentiška egzistencija, ne tik keičianti žmogaus sąmonę, bet ir tikrovę. Į kūrybą žiūrėjo labai atsakingai, rašė savo širdies, savo gyvenimo kaina. Totalitarinės sistemos visuomenėje rašytojas su savo skausmo klyksmu nebuvo nei pakankamai pripažintas, nei populiarus. Gyveno uždarą, viešumos, kasdieninio šurmulio, reklamos vengiantį gyvenimą, ir gal tik artimiausi žmonės galėjo žinoti ar bent numanyti, kokia vidinio intensyvumo ugnimi degė kūrėjas, kokiame aukštos temperatūros žaizdre jis lydė viską, ką buvo sukaupęs per keturias dešimtis metų (P. Bražėnas). 1980 m. spalio 10 d. rašytojas pasitraukė iš gyvenimo. Apie savo vidinę būseną prieš tai rašė: Dvasia niekur neberanda prieglobsčio, nebežino, kaip jai reikštis, kokiu pavidalu egzistuoti, niekur nesijaučia saugi. Kažkas baisaus veriasi pačiose žmogaus esybės gelmėse, ir tai jį stingdo šalčiu, tvilko skausmu, beprasmybe – ar maža kuo? Jis virpa nuo išorinių smūgių, traukiasi į save, smelkiasi gilyn, bet ir ten atramos neberanda („Priešaušrio vieškeliai“, I d., Vilnius, 1979 m.). Palaidotas Vyžuonose, Rašytojų kalnelyje , kur ilsisi jo bičiulis poetas, literatūros kritikas Antanas Masionis.
1980 m. rašytojas buvo apdovanotas Žemaitės literatūrine premija už romaną „Priešaušrio vieškeliai“ (I-ąją dalį), 1991 m. (po mirties) – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
B. Radzevičius apsakymus pradėjo spausdinti 1967 m. Pirmoji knyga – apsakymų rinkinys „Balsai iš tylos“ (1970) pasižymėjo subtiliu vidinių išgyvenimų piešiniu (J. Sprindytė). Vėliau parašė dar kelis išleistus po mirties prozos (apsakymų, novelių ir kt.) rinkinius: „Link Debesijos“ (Vilnius, 1984 m.), „Žolė po šerkšnu“ (Kaunas, 1994 m.), „Vakaro saulė“ (Vilnius, 1996 m.). Žymiausias rašytojo kūrinys – romanas „Priešaušrio vieškeliai“ – pasirodė 1979 m. (I d.). Savo pirmąjį romaną rašiau iš meilės. Iš meilės, skausmingai pulsuojančios kiekviename nerve. Rašydamas įsitikinau – tik meilė gali padaryti žmogų laimingą. Todėl aš ne kartą Kristupo lūpomis kartoju: žmogų svarbiausia ne teisti, o reikia pačiam atsidurti jo kailyje (Iš B. Radzevičiaus interviu Vakarinėms naujienoms). Po mirties išleistas visas dviejų dalių romanas (Vilnius, 1985 m.; parengė J. Aputis). Tai pirmas toks intymus aš atsivėrimas pokario dešimtmečių lietuvių prozoje. Iš gilaus gamtos pajautimo, tobulos meilės ilgesio, vaikystės išgyvenimų, prarastos tėviškės netekties, kultūros impulsų, amžinųjų būties klausimų kyla begalinė autorefleksijų pynė, alinančios savianalizės intensyvumas. Praregėjimo akimirkomis prabylama poetine ritmine proza. Amžinosios šviesos motyvas yra paguodžianti filosofinė išeitis metafiziškai angažuotam, idealybės siekiančiam herojui. <...> Turtingai reprezentuojamoje pasaulio empirikoje nuolat ieškoma vidinių reikšmių. Visas B. Radzevičiaus kūrybinis palikimas kaip reta vientisas. „Priešaušrio vieškelių“ išliekamoji reikšmė neginčijama; diskusijas tebekelia tradicijos ir modernumo santykis romane (J. Sprindytė).
Jo kūryboje slypi, sakytume, bendri žmogaus siekių, svajonių, praradimų „genai“, ir tuo pačiu savo žmonių likimuose, savo kalvose, vieškeliuose, savo Užpelkiuose ir savo Vilniuje, savo lyg stebuklas plazdančioje Aukštaitijos šviesoje B. Radzevičius yra mūsų laiko, mūsų aplinkos, mūsų nuojautų ir minčių pagimdytas rašytojas. Dar vienas svarbus momentas – tiesos, sąžinės, moralinės atsvaros problema jo kūryboje ir gyvenime. Atsiminimų nuotrupose švystelėjusi viena kita detalė rodo nepaprastą šio rašytojo tyrumą: jį skaudino neteisybė, melas, sąmoningas prisitaikymas, įsitikinimų ar dvasinės nuostatos aukojimas fizinei gerovei. Tiesa buvo jo kūrybos turinys ir forma. Žmogiškumas – jo kūrybos gelmių gelmė, prasmė ir atrama (J. Aputis).

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė