Virtualios parodos

2023 m. sukanka 115 metų, kai Ožkabaliuose, Vilkaviškio rajone, gimė prelatas, poetas Venancijus Ališas, o Lietuvos radijo žurnalistikos pradininko, publicisto, rašytojo, vertėjo, diplomato, kraštotyrininko, keliautojo ir fotografo Petro Babicko minime 120-ąsias gimimo metines. Nors likimo abiem buvo lemta gyventi po svetimu Brazilijos dangumi, tačiau jų žodžiai bei darbai buvo skirti tėvynei ir lietuvybei puoselėti. Šiems dviem išeiviams, radusiems nuolatinį prieglobstį didžiausioje Pietų Amerikos šalyje, paminėti parengta ir ši virtualioji paroda.

Pirmieji emigrantai iš Lietuvos į Braziliją atvyko dar XIX a. 7-ajame dešimtmetyje. Lietuviai daugiausia kūrėsi Pietų Rio Grandė valstijoje Brazilijos pietryčiuose, tiesė geležinkelius, dirbo kavos, bananų, medvilnės plantacijose. Vienas žinomiausių lietuvių, apsigyvenusių 1886 metais Brazilijoje – poetas, aušrininkas Jonas Višteliauskas-Vištelis (1837–1912), bet vėliau persikėlęs į Argentiną. 1928 m. su tėvais ir broliais emigravo į Braziliją Viktoras Kropas (1902–1973) – žurnalistas, rašytojas, du kartus keliavęs po Amazonės džiungles aukso, deimantų ir laimės ieškoti, tačiau 4-ojo dešimtmečio pradžioje grįžęs į Lietuvą. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau gyveno Brazilijoje Klemensas Jūra-Jūraitis (1912–1991) – poetas, prozininkas, žurnalistas, „Mūsų dienos“ redaktorius.

Po Antrojo pasaulinio karo į Braziliją atvyko „dipukai“ lietuviai, karo metu dėl politinio persekiojimo priversti trauktis iš Lietuvos. Dauguma jų Brazilijoje gyveno neilgai, nes išvyko geresnio gyvenimo ieškoti į  JAV, Kanadą ir Australiją. Tarp jų – rašytoja Karolė Pažėraitė (1903–1988), gyvenusi San Paule 1948–1973 m., dirbusi mokytoja bei laikraščio „Mūsų Lietuva“ redakcijoje. Brazilijoje 1953 m. buvo išleista antroji jos apysakos „Nusidėjėlė“ laida, o po metų – apsakymų rinkinys „Didvyrių žemė“. 1947 m. į San Paulą emigravo pedagogė, rašytoja, visuomenininkė Halina Mošinskienė (1911–2004) ir ten praleido visą likusį gyvenimą.

Aleksandras Arminas – poetas Venancijus Ališas (1908–1975)

Prelato, poeto Aleksandro Armino rinkinys, esantis Maironio lietuvių literatūros muziejuje, yra nedidelis. Jame – knygos su dedikacijomis, keli eilėraščių mašinraščiai ir laiškai, vos viena originali nuotrauka, daryta dar Vilkaviškyje, apie 1930 m. Plačiausiai apie jo gyvenimą yra rašęs A. Vaičiulaitis, kadangi jiedu Vilkaviškio gimnazijoje buvo bendraklasiai, o  apie jo poeziją – B. Brazdžionis, B. Inkrata, Z. Šimkus, A. Džiugėnas,  K. Bradūnas, V. Skrupskelytė antologijoje „Lietuvių poezija išeivijoje 1945–1971“, minimas jis ir „Lietuvių literatūros istorijoje (Vilnius, 1965 m.). Visus A. Armino gyvenimą ir kultūrinę veiklą liudijančius eksponatus galite matyti virtualioje parodoje.

Kodėl 1937 m. kovo mėnesį A. Arminas iš Lietuvos pakėlė sparnus į šią Pietų Amerikos šalį, yra įvairių nuomonių. Viena jų – nusivylimas kurija, kuri nesiuntė jo aukštesnėms studijoms. Kita – Aleksandras norėjo daugiau pasaulio pamatyti. Bet greičiausiai pagrindinis akstinas buvo noras padėti sielovadoje toli į Pietų Ameriką nuklydusiems lietuviams.

Atvykęs į San Paulą, A. Arminas apsigyveno vokiečių pranciškonų vienuolyne. Drauge su prelatu Pijumi Ragažinsku jis vykdavo į lietuvių provincijas, kartais net ištisą mėnesį važiuodavo traukiniais ir autobusais, jodavo arkliais. Šalia pastoracinio darbo užmezgė ryšius su brazilų rašytojais ir jų draugijomis, pats taip pat rašė poeziją – daugiausia nakčia, kai pasaulis aprimdavo.

1942 m. iš Lietuvos atvykus porai lietuvių kunigų, A. Arminas išsikėlė dirbti į Joanapolį. Nors nutrūko jo tiesioginis darbas lietuvių sielovadoj, tačiau tautiečių minėjimų, švenčių niekuomet nepamiršdavo. Po dešimties metų jį vyskupas perkėlė arčiau San Paulo, į Pirakaijos miestą, kur didžiulė bažnyčia laukė Dievo įkvėptos menininko rankos. Čia prelatas, pasikvietęs dailininką, dekoratorių Antaną Navicką, įvykdė savo širdy ilgai glūdėjusią svajonę –  per dvejus metus bažnyčią pavertė žėrinčia Dievo šventove. Vėliau jis dirbo Maua miestelio parapijoje, jo dėka per kelerius metus ant aukštos kalvos išdygo graži ir erdvi parapijos bažnyčia, o šalia jos – trijų aukštų, iš lauko akmenų klebonija. Netoli bažnyčios pastatė ir mokyklą, skirtą per trejus metus paruošti medicinos seseris darbui ligoninėse. San Paulo mieste prelatas taip pat buvo subūręs lietuvių jaunimą į „Vyčių“ draugiją, kuri išaugo į stiprią organizaciją, turėjusią net tris chorus ir vaidintojų būrelį. 

Nors pastoracinis darbas Brazilijoje buvo A. Armino pagrindinė veikla, tačiau jo asmenybė šviesiausiai išryškėjo poeto Venancijaus Ališo vaidmeny. Jis buvo gana uždaras žmogus, tačiau savo lyrikoje prabildavo visu širdies atvirumu. Periodinėj spaudoj dažniau pradėjo rodytis dar būdamas vikaru Keturvalakiuose. Pasirinko slapyvardį Ališas, kurį pats sugalvojo iš pirmųjų žodžių Aleksandras iš Ožkabalių raidžių, o Venancijų – pagal savo antrąjį vardą. Vieną pirmųjų jo kūrybinių bandymų – eilėraštį „Menuetas su snaiguolėm“, publikuotą 1933 m. „Židinio“ Nr. 12, galima matyti parodoje. Bendradarbiavimo su šiuo žurnalu nenutraukė ir gyvendamas Brazilijoje, jo lyrika publikuota net penkiuose „Židinio“ numeriuose 1938 metais.

Tremtis Brazilijoje – egzotiškame krašte – davė V. Ališui nemaža temų, tačiau, kaip rašė rašytoja Karolė Pažėraitė dienraštyje „Draugas“ (1957 m. sausio 5 d.), „milžinas palmių paunksmėje, grožėdamasis ugnimis ant žalių kelmų, paukščių, numetančių ant šakų dailią plunksną, kurio balso klausosi mirta kaitros tyloje ir kuris „ligi ryto blyškios valandos kerės žvėris palaidus“ („Paukščio daina“), grožėdamasis kristalo kriokliais atogrąžų gamtoje, jaučiasi tik laikinai čia apsistojęs. Pasigrožėjęs svetima gamta, jis vėl dainuoja ilgesio dainą Lietuvai“.

Nors lietuvių literatūroje V. Ališas nėra plačiai žinomas, tačiau jis užima savitą vietą tarp klasikinio simbolizmo ir egzotinės poezijos. 1938 metais dar Lietuvoje, nors jau buvo pasitraukęs į Braziliją, pasirodė pirmoji jo lyrikos knyga „Sao Bento varpai“. Z. Šimkus „Ateityje“ (1939 metų sausio mėnesio Nr. 6)  apie V. Ališo debiutinę knygą teigė, kad nors ir toli gyvendamas, jis prisitaikė prie naujosios lyrikos reikalavimų. Atskirose frazėse straipsnio autorius įžvelgė kai kurių lietuvių poetų įtaką – sakinių konstrukcija jam priminė J. Kossu-Aleksandravičiaus, o skambėjimas ir nuotaika – B. Brazdžionio. A. Vaičiulaitis, pažinojęs V. Ališą asmeniškai, rašė, kad „jau pasirodžius V. Ališo pirmajai knygai Kaune, kritikai atkreipė dėmesį į dvi pagrindines jo lyrikos temas – tėviškės ilgesys ir egzotinių kraštų balsai bei spalvos tolimoj perspektyvoj. Taip pat jam būdingas palinkimas į simbolius ir klasikinio skaidrumo forma“.

V. Ališas savitu poeto pasauliu ir išraiška atsiskleidė poezijos knygose „Pietų kryžius“ (1948) ir „Cascata Cristalina“ (1953). K. Bradūnas, aptardamas „Cascaca Cristalina“ rinkinį teigė, kad „V. Ališas savo eilėraščių forma ir temų traktavimu yra klasikinės lietuvių poezijos šalininkas, jis puoselėja išlaikytą ritmiką, griežtai vienodą pėdų skaičių eilutėje, o pro klasikinę rimtį suskamba jo muzikalus ir aiškus žodis, liedamas ilgesį, virpėdamas prisiminimais, plyšdamas skausmu ar alpdamas kančia“. Recenzuodamas šią knygą B. Brazdžionis poetui linkėjo dar ne vieną „šviesų kristalą pavogti iš žvaigždžių“.

Išleidęs „Cascata Cristalina“ rinkinį V. Ališas pradėjo dvejoti savo kaip poeto gebėjimais. 1972 m. laiške K. Bradūnui jis rašė: „Tu, Kaziuk, manęs prašai poezijos. Kas šiandien beskaito ją – tą mano senovišką? Dabar reikia rašyti taip, kad nebūtų nei rimo, nei ritmo, nei poezijos lašo, anot Maironio. Visas iliuzijas man išsklaidė „Cascata Cristalina“, už kurią padavė balsą vos trys iš 150 konfratrų. Vadinasi – įkišk skripką į maišą ir eik kitan kaiman...“ Spaudai parengta eilėraščių knygelė „Saulės Kalvarijos“ taip ir liko neišleista. Tik prabėgus devyniems metams po V. Ališo mirties, poetas K. Bradūnas drauge su eilėraščiais iš kitų knygų sudarė ir išleido V. Ališo poezijos rinkinį „Anapus marių“ (1984).

Petras Babickas (1903–1991)

P. Babickas buvo įvairiapusė asmenybė – keliautojas, kraštotyrininkas, fotografas, Lietuvos radijo žurnalistikos pradininkas, diplomatas, vertėjas, publicistas, rašytojas. Jo rinkinys, esantis Maironio lietuvių literatūros muziejuje, yra labai informatyvus, atskleidžiantis daug įdomių detalių apie P. Babicko gyvenimą, bendrą mūsų išeivijos kultūrą, supažindina su tolima, egzotiška Brazilija.

„Nė prie vieno miesto neartėjau su tokiu ilgesiu, kaip prie šio Guanabaros perlo, kurį visų tautų autoriai veik vienbalsiai vadina vienu gražiausių pasaulio miestų!“ – savo knygoje apie Braziliją rašė P. Babickas, į šią Pietų Amerikos šalį emigravęs 1946 m. Prieš tai jis vienerius metus gyveno Romoje, Lietuvos pasiuntinybėje, ministro prie Šv. Sosto Stasio Girdvainio ir ministro Stasio Lozoraičio šeimos globoje. Planavo jis įsikurti Amerikoje, kur gyveno brolis Kazimieras su šeima, tačiau likimo jam buvo lemta Brazilijoje praleisti visą likusį gyvenimą.

1950 m. Vokietijos ir Lietuvos teisininko, diplomato Friko Meierio dėka P. Babickas įsidarbino Lietuvos atstovybėje Rio de Žaneire sekretoriumi, kultūros ir spaudos atašė. Nors pareigos buvo svarbios, tačiau išdirbęs dešimt metų jis jokių turtų nesusikrovė. Laiške V. Lozoraitienei guodėsi: „Kas daryti, jei aš, išdirbęs Liet. Pasiunt. Rio 10 metų, šiandien gaunu mažiau „algos“ nei 1950 metais?“

Kai Brazilija, spaudžiama sovietų, uždarė Lietuvos pasiuntinybę, diplomatas po 15 metų liko be darbo. Tuomet jis nutarė visą dėmesį skirti radijo žurnalistikai, kurią užsiėmė dar gyvendamas gimtojoje šalyje. Rio de Žaneire  nuo 1958 metų pradėjo vesti savaitinę radijo valandėlę „Atvirlaiškis. VOZ da Lituania“ („Lietuvos balsas“) portugalų kalba ir kalbėti apie savo tėvynę bei jos laisvės siekius. Laiške B. Kvikliui pasakojo: „Tos programos klausosi labai daug brazilų, ypač moksleivių, kuriems žinios apie Lietuvą reikalingos klasės darbams, Pasiuntinybei ofc. esant uždarytai, mūsų programa yra vienintelis jiems žinių apie Lietuvą šaltinis“. Ši veikla jam teikė prasmę ir buvo vienintelė gija, rišusi su plačiuoju pasauliu.

P. Babickas niekada neprarado optimizmo ir šventai tikėjo tėvynės išsilaisvinimu. Nieko malonesnio, kaip darbas Lietuvai, jam nebuvo – organizavo literatūros vakarus, 1955 m. Rio de Žaneire, Dailės mokyklos salėje, surengė gana didelę lietuvių religinio meno parodą, sulaukusią didžiulio susidomėjimo. Rašytojas parengė ir išleido publicistinių, grožinių knygų apie Lietuvą: „Lituano antigna“ (1947), „O Baltico“ (1947) ir „Lituania ilustrada“ (1951, 1954), „Gražioji Lietuva“ (1958). Tik laiškuose minimas faktas, jog „1948 m. Buenos Airėse pasirodė jo knyga“ „Lietuva bolševikų okupacijoj“, pasirašyta Jurgio Manto slapyvardžiu. Iš susitikimų su vietiniais ir tautiečiais, pokalbių, nuotykių, gyvenimo istorijų gimė knyga „Brazilija. Vaizdai, žmonės, nuotykiai“ (1951). Nors leidinys Amerikoje sulaukė didžiulio susidomėjimo, tačiau dėl per didelio pasitikėjimo žmonėmis P. Babickas liko apgautas. Viename laiške broliui Kaziui Babickui, rašytojas skundėsi: „Su Brazilija (knyga) mane visi platintojai apgavo. Paskutinis smūgis iš Šidlausko Vilainio, NEMUNO knygyno, kuris neatsiliepė dėl atsiskaitymo daugiau kaip 100,00 dolerių net man pagrasinus teismu“. Visgi jis rankų nenuleido, toliau rašė ir planavo išleisti antrąją knygos dalį. Gavęs dovanų lėktuvo bilietą į Amazonę, visam mėnesiui skrido jai rinkti medžiagos. Parodoje matome kelias iš daugybės muziejuje saugomų nuotraukų, kurias klajodamas su fotoaparatu po džiungles padarė P. Babickas. Jis įamžino Brazilijos vaizdus, žmones, įvykius, augaliją ir gyvūniją. Grįžęs laiške savo broliui Kaziui keliautojas džiaugėsi: „Įveikiau per 11.000 kilometrų. Jei būčiau jaunesnis ir kiek pinigų turėčiau, ten pasilikčiau gyventi – labai įdomus pasaulis.“ Antroji knygos dalis taip ir nepateko skaitytojams į rankas – pritrūko lėšų leidybai. Rašytojas parengė ir dar vieną knygą apie Pietų Ameriką „Trys pasauliai“, kuri liko rankraštyje ir nežinia, kur pradingo.

Gyvendamas Brazilijoje P. Babickas bandė reikštis ir kaip poetas – parengė poezijos rinkinį „Svetimoj padangėj“ (Buenos Airės, 1947), o po dešimties metų – „Dramblio kojos“ (Čikaga, 1957). Liko Brazilijoje parengtas, tačiau taip ir neišleistas poezijos rinkinys „Dienos ir dainos“. Senatvėje jis nuo poezijos nutolo, o K. Bradūno paprašytas atsiųsti eilėraščių antologijai, atsakė, kad jau 20 metų jų nerašo dėl skaitytojų stokos ir įsitikinimo, kad „išnyks kaip dūmas išblaškomas vėjo“.

P. Babickas bendradarbiavo periodinėje spaudoje už Atlanto, Bostono lietuvių enciklopedijai parengė straipsnių apie portugalų ir brazilų literatūras. Parodoje matome ir rankraštį su taisymais – prozininkės, poetės, žurnalistės Rachelos Portellos-Audenis, eilėraščio vertimą iš portugalų į lietuvių kalbą. Tokių P. Babicko vertimų jo rinkinyje yra ne vienas.

Jaunystėje degęs darbais, idėjomis, labai daug keliavęs, senatvėje P. Babickas nurimo, galynėjosi su sunkiomis ligomis, sunkiai vaikščiojo. Gyveno jis labai skurdžiai apleistame namelyje toli nuo Rio de Žaneiro centro, iki pat mirties nepriėmė Brazilijos pilietybės, todėl negavo šalies pensijos. P. Babicko sudėtinga žemiška kelionė baigėsi 1991 m. rugpjūčio 27 d., jis buvo palaidotas Rio de Žaneiro miesto „Catumbi“ kapinėse, lietuvių katalikų laidojimo vietoje „Mosoles“. 2006 m. birželio 9 dieną urna su rašytojo palaikais buvo perlaidota Petrašiūnų kapinėse Kaune.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė