Poetui Bernardui Brazdžioniui, kaip ir daugumai kūrėjų, darbo kambarys buvo svarbi erdvė, kurią jis kūrė ir tvarkė pagal savo norus, kuriame svarbiausias baldas yra darbo stalas ir jo reikmenys. Ši paroda – tai galimybė pažvelgti į poeto darbo stalą, į tai, kas ant jo buvo padėta, kuo kasdien naudojosi, brangino, saugojo.

Kartu su memorialiniu palikimu, į Maironio namus 2003 metais parkeliavo ne tik B. Brazdžionio darbo stalas su kėde, bet ir daugybė darbo stalo reikmenų. Poeto darbo stalas nebuvo preciziškai sutvarkytas, ant jo nuolat buvo pridėta krūvelės laiškų, žurnalų, knygų. Kai kas sudėta į tam skirtas lentynėles, dėželes. Žinoma, naudojosi įvairiais smulkiais darbo stalo reikmenimis.

L. Peleckio-Kaktavičiaus knygoje „Nuo „Kelionės miražų“ iki ...už visų galaktikų“ rašoma, kad B. Brazdžionis prisimena Lietuvoje turėjęs labai patogų rašomąjį stalą, JAV tokio nebeįsigijo. Apie poeto darbo kabinetą knygoje rašoma: Darbo kabinetą Los Angeles <...> susitvarkė pagal savo skonį, tačiau tai nėra Lietuvoje turėto kabineto kopija. Jis toks, <...> kuriame ir patogu, ir gerai rašyti. Tačiau visvien geriausios darbo valandos kūrybai, susikaupimui, kai ateina vakaras. <...> Tuomet ištraukiamos iš rankraščių, juodraščių krūvos rytą ar dieną užrašytos mintys, eilutės ar ir pusiau užbaigti kūriniai.

B. Brazdžionio namuose lankydavosi gausus rašytojų ratas, juos poetas noriai priiminėdavo darbo kambaryje, fotografuodavosi šalia darbo stalo. B. Brazdžionis šalia savo stalo buvo pasistatęs aukštą šviestuvą, o ant jo – stalinę lempą žaliu gaubtu.

Rašytojui svarbios rašymo priemonės – spausdinimo mašinėlė, rašikliai. Išlikę 32 skirtingi rašikliai, kai kurie – tarsi mažyčiai meno kūriniai. Stovas „Pelėda“ su trimis rašikliais: vienas – tamsaus medžio, kiti – šviesaus, visi papuošti pelėdomis. Įdomus prieverpstės formos plunksnakotis, papuoštas drožinėtais ornamentais. Tamsiai žalios plastmasės rašiklis, su užrašu: Telšių Žemaitės dramos teatras. Jis pagamintas Italijoje. Kitoje dėželėje – tamsiai rudos plastmasės „Eversharp“ rašiklis ir „Eversharp“ rašalinis parkeris. Ant jų išgraviruota: Brazdžionis.

Rašalinio parkerio Mont Blanc – Meisterstuc Nr. 149 plunksna paauksuota, graviruota. Ant baltos plastikinės dėželės viršaus matyti neryškus B. Brazdžionio įrašas paprastu pieštuku „Mano Mont [Blanc]. Dėželėje, šalia parkerio, įdėta laikraščio iškarpa, kurioje informacija apie rašiklio modelį ir gamintojo instrukcija, joje rekomenduojama naudoti „Montblanc“ rašalą. Rekomendacijų poetas laikėsi, rinkinyje saugoma „Montblanc“ rašalinė. Instrukcijos kitoje pusėje B. Brazdžionio įrašas – parkerio dovanojimo istorija: Aukso plunksna „Mont Blank“, kurią dovanojo Los Angeles L. Fronto Bičiuliai, surengę 1977 m. vasario 26 d. 7 val. vak. B. B. gimtadienio vakarą dr. Z. Brinkio namuose, Los Angeles.

Dovanas poetas brangino, ant auksinės spalvos CROSS rašiklio dėželės B. Brazdžionis yra užrašęs: Putnamo Seselių dovana 1955“.

Šalia „SHEAFFER“ paauksuoto rašiklio dėželėje įdėta skiautė popieriaus, kurioje įrašas: Rašalas išdžiūvęs.

Intriguoja rašiklis su mediniu koteliu, vaizduojančiu kumštį su iškištu pro kitus pirštus nykščio galu. Žinome, jog tai – pasityčiojimo, paniekinimo ženklas. Keista ir įdomu, kodėl toks rašiklis puikavosi tarp daugybės kitų poeto rašiklių. Galbūt, tai asociacija su linksmais, šmaikščiais paties B. Brazdžionio posmais...

Rašikliai yra įdomūs savo forma, medžiaga, pagaminti JAV, Vakarų Vokietijoje, Italijoje ir kt.

Rinkinyje yra 53 darbo reikmenys: 4 liniuotės (vienos krašte užbraukta raudona linija, kita sutepta raudonu ir mėlynu tušu, viena geltonos plastmasės liniuotė yra su geometrinių figūrų ir raidžių trafaretais).

Išsaugotas juodos plastmasės stalo kalendorius, net keli peiliai vokams atidaryti. Visi jie įdomūs, puošnūs: peilis „Paris“ su Paryžiaus vaizdais ir Napoleono Bonaparto bareljefu, kitas – su atvaizdu „Šventasis su kūdikėliu ant rankų“.

Poetas susirašinėjo su daugybe adresatų visame pasaulyje, ne visuomet laiškus buvo lengva įskaityti, tad raštą šifruodavo su didinamuoju stiklu, jų išlikę net keturios, viena – su apšvietimu juodos odos dėkle.

Ant B. Brazdžionio darbo stalo stovėjo ir popieriaus pjaustymo prietaisas, juo poetas naudojosi gamindamas kvietimus, sveikinimus savo bičiuliams.

Išsaugota viskas, ko reikia darbui: stovelis popieriui, žirklės, popieriaus susegėjas, keli neįprastų formų skylamušiai, dėželės pašto ženklams, Bernardo Brazdžionio adreso lipdukai vokams, apvalus spaudas su Bernardo Brazdžionio adresu.

Vienas įdomiausių memorialinių daiktų – asmeninis spaudas su monograma. Tai metalinis prietaisas, kuriuo suspaudus popieriaus lapą, lieka reljefinis apvalios formos spaudas su B. Brazdžionio monograma. Spaudu žymėdavo titulinį knygos lapą. Juo žymėtos visos B. Brazdžioniui priklausiusios knygos. A. Ruseckaitė straipsnyje „Širdis apsidžiaugė: gana keliaut... gana keliaut...“ rašo: Kalbant apie poeto biblioteką, būtina pastebėti, jog Brazdžionis buvo įpratęs skaityti su pieštuku rankoje ir knygose palikdavo įvairių marginalijų. Mėgo net perkurti jam nepatinkančią kito poeto poezijos eilutę arba iš naujo parašyti visą posmelį. Tikėtina, kad poetui pieštukus tekdavo dažnai smailinti, rinkinyje saugomi elektriniai pieštukų drožtukai.

B. Brazdžionis buvo knygos, spaudos ir rašto žmogus, tačiau nemėgo naujų technologijų prietaisų. „Bet aš, laukinis žmogus, neturiu nei TV, nei kompiuterio, nieko“, – rašė viename laiškų nežinomam kolegai. Įdomu tai, kad namuose turėjo didelį kopijavimo aparatą, juo mėgo daryti spaudos, laiškų, fotografijų kopijas.

1948 m. gegužės 15 dieną B. Brazdžionis savo giminaitei P. Štaupienei rašo: ...apsidžiaugiau sulaukęs Tamstos laiško, tartum vėl mane būtumėt aplankiusi, kaip anais metais, kada aš dar buvau tik baigęs gimnaziją ir kada atvežėt nuo mano dėdės gražią dovaną – rašomą plunksną... / Galvoju dabar, kiek metų nuo to laiko praėjo ir negaliu net tikėti, kad jau ištisa beveik 20 metų. O rodos, tai buvo tik „vakar”. Tai, kaip greitai bėga žmogaus gyvenimas. / Plunksna, kurią man tada atvežėte, dar ir šiandiena tebeturiu. Daug su ja rašiau. Maloni ir gera ji man buvo. Rašau dar ir dabar, bet ji jau gerokai pasenusi, kai kas jau ir pagedę ir šiais sunkiais laikais negalima pataisyti. Todėl vis daugiau rašau mašinėle. Mat, visur „mašinų“ amžiu gyvename.

Rinkinyje saugomos dvi B. Brazdžioniui priklausiusios rašomosios mašinėlės.

Šie smulkūs memorialiniai poeto daiktai – tarsi nebylūs praeities liudininkai, kurie, besidomintiems B. Brazdžioniu, gali atskleisti, kad poetas, pats sakęs, jog nėra technikos žmogus, mėgo naudotis ne tik primityviomis, bet ir naujesnėmis, darbą palengvinančiomis priemonėmis.

Parengė B. Brazdžionio rinkinio skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė