Virtualios parodos

Bernardas Brazdžionis (1907–2002) – lietuvių poetas, tautos šauklys, tribūnas, religinės, tėvynės meilės poezijos autorius, tad jo veikla ir kūryba yra įvertinta daugybe apdovanojimų. Už nuopelnus tautai ir Dievui Bernardas Brazdžionis 1989 metais apdovanotas Popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo medaliu „PRO ECCLESIA ET PONTIFICE“ (vertimas iš lot. k. „Už bažnyčią ir popiežių“)  ir 1998 metais – Šv. Grigaliaus Didžiojo Riterių Komandieriaus ordinu. Poetas Tomas Venclova straipsnyje apie Bernardą Brazdžionį pastebi, kad svarbiausias jo įkvėpimo šaltinis yra Biblija.
Bernardas Brazdžionis buvo religingas žmogus, tad nenuostabu, jog buvo sukaupęs gausią maldynų kolekciją. Šiuo metu muziejuje saugomi 32 maldynai ir giesmių knygos. Kai kurios yra su dedikacijomis, paties poeto korektūromis bei prierašais.
Kalbėdamas apie savo kūrybinį kelią, 1986 m. laiške bičiuliui rašytojui Antanui Vaičiulaičiui Bern. Brazdžionis rašė: Į religinės poezijos pasaulį mane bus nuvedusios „kantičkos“, vyskupo Valančiaus giesmynai. Jų kalbos egzotika. Jų barbarizmai. Ir šventųjų gyvenimai. Ta senovė, sumaišyta su moderniąja diena, kažkaip nejučia susilydė į viena ir iškilo tuo stiliumi, kuriuo man lengviau buvo išsakyti save.
Ypač vertinga – vyskupo Motiejaus Valančiaus Knyga Giesmių arba Kanticzkos, išleista Tilžėje 1919 m. Pats Bern. Brazdžionis yra pasakojęs maldyno įsigijimo istoriją: Baltimorėje, kai paskaičiau keletą religinių eilėraščių, per pertrauką priėjo klebonas ir sako: „Rytoj užeik į kleboniją, turiu kai ką tau padovanoti“.
Užėjau. Klebono rankose matau nedidelio formato, storą knygelę, lyg maldaknygę, lyg ne.
„Mėgsti rašyti religinėm temom. Gerai darai. Galėtum eiti į kunigus. Ar vedęs?
 Vedęs.  Kad nenuklystum į šunkelius, pastudijuok šią tikrų religinių giesmių ir eilių knygą. Ir nemesk rašinėjęs. Turi gabumų.“
Knygą su pagarba paėmiau. Ir dabar tebelaikau aiškiai matomoj vietoj. Retkarčiais pasiskaitau. Ypač man patinka eilės apie Adomą ir Ievą:
„Eik, Adomai, iš rojaus
Ir trauk Ievą už kojos...“
Jūs jau atspėjote tos knygos vardą: VYSKUPO VALANČIAUS KANTIČKOS.
Turėdamas gerą humoro jausmą, poetas perfrazavo giesmę apie Adomą ir Ievą, kuri originale skambėjo taip:
Eik jau, Jieva, isz Rojaus,
Pažink darbą artojaus.
 
Laukan, Adomai, umai,
Jau ne tavo tie rumai.

Rinkinyje saugoma 12 maldaknygių Marija, gelbėk mus!, išverstų į įvairias kalbas. Apie šią knygelę Kunigas Nerijus Pipiras ir kunigas Andrius Končius straipsnyje „Visa atnaujinti ir visa ištverti Kristuje: Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė“ rašo: Ten surašytos visos maldos, kurias kas nors atsiminė. Net litanijos. Pats knygelės „išleidimas“ vyko slaptai. Jei kas iš prižiūrėtojų būtų sužinoję, visas, kurios tik prisidėjo prie šios knygelės, būtų nubaudę. Dabar ši [Sibiro sunkiųjų darbų lagerio kalinės Adelės Dirsytės ranka rašyta maldų] knygelė paplitusi po visą pasaulį šimtatūkstantiniu egzempliorių tiražu. Išversta į daugybę pasaulio kalbų. Bern. Brazdžionis buvo sukaupęs šias maldaknyges anglų, vokiečių, italų, ispanų, olandų ir kinų kalbomis.
Poetas saugojo ir vaikų maldynus. Knygelės Apsaugok, Aukščiausias! (Regensburgas, 1945 m.) pradžioje įrašytas sūnaus vardas ir pavardė – Dalius Brazdžionis.
Tikėtina, kad porą maldynų išsivežė traukdamasis iš okupuotos Lietuvos. Tai gana sudėvėta tarpukario laikotarpiu Julijos Maceinienės parengta ir išleista maldų knygelė berniukams ir mergaitėms „Jėzus ir aš“ bei 1928 metais Klaipėdoje išleistas maldynas „Šlovinkim Viešpatį“Antrojo maldyno paskutiniuose lapuose poeto rankraštis – malda:
Atleisk man, Viešpatie...
 
Atleisk man, Viešpatie, kad rytmečio gražiusio,
Kad tekančio saulėtekio žieduos
Klajodamas  aš Tavo tako nesiklausiau
Ir dulkėse ėjau į dulkes iš maldos 
Ir sielos nepagirdžiau tavo spinduliais -
Atleisk man, Viešpatie, atleisk.
 
Atleisk man, Viešpatie, nes Tu jei neatleisi
Kalčioj suvysiu, kaip šalikelės žolė
Skausme nupulsiu, kaip šalnos pakąsti vaisiai
Nykios kelionės miręs nykiame gale.
Po verksmo sielvartais, po skundų sopuliais.
Atleisk man, Viešpatie, atleisk.
 
Atleisk man, Viešpatie, ir neskaityk, kiek metų,
Ir neskaityk, kiek pražudžiau dienų,
Priglausk sugrįžusį iš tolstančių verdenių ir verpetų
Ir šaukiantį ant atgailos pilkųjų pelenų
Ir tikintį, kad Tavo saulė niekad nesileis -
Atleisk man, Viešpatie, atleisk.
Atleisk man, Viešpatie, ir būki ne teisėjas -
Iš Tavo teismo niekas neišeis teisus, -
Kaip tėvas ranką ant silpnų pečių uždėjęs
Išvesk mane, išvesk išvesk pro klystkelius visus
Tava kančia ir Tavo meilė žydinčiais keliais.
................................................................
Atleisk man, Viešpatie, atleisk.
 
Rankraštis nesutampa su publikuotu tekstu.
 
Straipsnyje „Biblinės dramos ženklai ikiegzilinėje Bernardo Brazdžionio poezijoje“ Silvija Rakutienė pastebi, kad B. Brazdžionio poezijoje verta ir tiesiog būtina ieškoti šio to daugiau. Ieškoti to, kas paverčia jį ne tik tautos ar Dievo balsu, bet ir vienu didžiausių mūsų literatūros kūrėjų.
 
 

Parengė Bernardo Brazdžionio rinkinio skyriaus muziejininkė Vaiva Balickienė