B. Brazdžionio rinkinyje yra 140 įvairiausių dokumentų. Ypač įdomūs su nuotraukomis – įvairių laikotarpių asmens, darbo pažymėjimai.
Pirmasis žinomas Brazdžionio dokumentas – išduotas 1918 metų sausio 28 d., likus porai savaičių iki Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. Keturių lapų pasas atspausdintas dviem kalbom – lietuvių ir vokiečių, paso savininko duomenys įrašyti tik vokiečių kalba.
Viršelyje atspaustas Vokietijos imperijos herbas – erelis, po juo – vokiečių ir lietuvių kalbomis – dokumento pavadinimas „Paβ / Pasas“.
Pirmajame atvarte, kairėje pusėje atspausdinti „Nuostatai“, paaiškinantys griežtą paso naudojimo tvarką, kurioje nurodyta: „Kas, apie savo paso pametimą sužinojęs, nepraneštų į 24 valandas įstaigai, išdavusiai raštą, bus baudžiamas kalėjimu iki 5 metų, esant gi palengvinančioms aplinkybėms, pinigais ligi 6000 markių.“
Dešinėje pusėje – įrašyti paso savininko duomenys – pasą išdavusi apskritis, paso numeris, gyvenamoji vieta, vardas, pavardė, gimimo data ir vieta. Vokiečių kalba neįprastai atrodo vardas ir pavardė „Barnhard Brazonis“.
Bern. Brazdžionio gimimo data įvairiuose šaltiniuose rašoma skirtingai – vasario 1, vasario 2, vasario 14. Pats poetas ne kartą pyko dėl neteisingai rašomos jo gimimo dienos, o apie savo gimimą eilėraštyje „Ta vasario diena“ rašė:
Buvo vakaras. Švilpė lyg tyčia
Pasiklydęs šiaurys kamine,
O iš kampo spingsulė grabnyčia
Apibėrė šešėliais mane...
Pagal naująjį kalendorių Bernardo Brazdžionio gimtadienis būtų vasario 14 diena. Tačiau poetas šios datos nepripažino ir viename mašinraštyje yra užrašęs pastabą redakcijai: „mano gimimo data vasario 2 d., grabnyčių diena, kaip buvo, taip ir yra“.
Tačiau ir šis, labai ankstyvas asmens dokumentas, problemos neišsprendė – gimimo diena išvis neįrašyta, tik metai ir mėnuo...
Bene įdomiausias – vidurinis paso atvartas: kairėje – originali vienuolikmečio nuotrauka, fotografuota specialiai šiam pasui – virš fotografuojamo asmens yra užrašas, t. y. paso numeris ir išdavimo sritis – „Lt [Lietuvos]“.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Vokietija užėmė dalį Rusijos gubernijų ir suformavo karinį administracinį-teritorinį vienetą – Oberostą, į kurio sudėtį įėjo Gardino, Kauno, Kuršo, Suvalkų, Vidžemės, Vilniaus gubernijos ar dalis jų teritorijos. Oberostą sudarė šešios sritys: Balstogės, Gardino, Kuršo, Lietuvos, Suvalkų ir Vilniaus. 1915 m. gruodžio 4 d. vokiečių okupacinė valdžia sudarė Joniškėlio apskritį. Ši apskritis 1915–1918 metais priklausė Lietuvos sričiai.
Dešinėje atvarto pusėje – vokiečių kalba įrašyta, jog ypatinga žymė – „Sommersprossig“, t. y. strazdanotas, apačioje – Bern. Brazdžionio dešiniojo smiliaus atspaudas.
Paskutiniame puslapyje – šaltyšiaus patvirtinimas, kad paso savininkas fotografijoje esantis asmuo bei paso išdavimo vieta ir data: „Pasvalys, 1918 metų sausio 28 d.“
Antrajame viršelyje – Oberosto herbas.
Rašytiniuose šaltiniuose yra duomenų, jog visuotinai Lietuvoje pasai buvo įvesti vokiečių valdžios Pirmojo pasaulinio karo metais. Siekiant kontroliuoti gyventojus reikalauta, kad nuolat šie dokumentus nešiotųsi. Galbūt todėl pasas buvo reikalingas ir vienuolikos metų berniukui?
Gimimo dienos klausimą pastebėsime tyrinėdami ir kitus dokumentus, išduotus Lietuvoje, Vokietijoje ir, žinoma, JAV, kur Brazdžionių šeima gyveno nuo 1949 metų pavasario. Tiesa, lietuvių tremtiniai, klajodami karo keliais, dalį pasiimtų dokumentų išbarstė, todėl šių dokumentų Bern. Brazdžionis labai svarbus muziejininkams – jis pirmasis Maironio muziejaus vadovas, dirbęs 1940–1944 metais. Tarp visų dokumentų sudėtingose tremties kelionėse išsaugojo du darbo muziejuje pažymėjimus.
Kiekvienam kūrėjui svarbus jo kūrybinis bagažas, priklausymas kūrėjų draugijoms, asociacijoms. Bern. Brazdžionio rinkinyje yra net penki Rašytojo pažymėjimai, išduoti Lietuvių rašytojų draugijos 1940 ir 1944 metais Kaune, Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos 1946 m. Tiubingene (Vokietijoje), Lietuvių rašytojų draugijos 1953 m. Čikagoje (JAV) ir Lietuvių rašytojų sąjungos 1999 m. Vilniuje.
Pasibaigus karui, po ilgų ir nesaugių kelionių Austrijos keliais, Brazdžioniai apsigyveno Ravensburge, kuris priklausė prancūzų kontroliuojamai zonai. Kūrėsi įvairios lietuvių organizacijos, pagalbą teikė ir UNRRA (Jungtinė tautų paramos ir atstatymo organizacija), imta rimčiau rūpintis atvykusiais pabėgėliais. O ir patys „išvietintieji“ rūpinosi tautinių mokyklų, gimnazijų, darželių, leidyklų steigimu, kultūros išlaikymu. 1946–1949 m. Bern. Brazdžionis kartu su B. Babrausku, P. Babicku, G. Tulauskaite, B. Auginu ir kitais lietuviais dirbo Ravensburgo lietuvių gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Išlikęs pluoštas Ravensburgo lietuvių gimnazijos dokumentų, tačiau tik vienas – su nuotrauka. Ir vėliau, persikėlęs gyventi į JAV, Brazdžionis kūrybiškai dirbo šeštadieninėse lietuvių mokyklose, įdėjo daug pastangų ir išmonės, kad sudomintų lietuvių vaikus mokytis lietuvių kalbos.
Brazdžionio pastangas įvertino ir Vasario 16-osios gimnazija Vokietijoje: 1952 m. įteiktas garbės pažymėjimas „jo Sveikatai poetui Bernardui Brazdžioniui“, pažymint, kad jis yra nuolatinis gimnazijos rėmėjas talkininkas už lietuvybės išsaugojimą tremtyje.
Kalbant apie lietuviško žodžio sklaidą Vokietijoje, svarbu, kad patys lietuviai nuo pat 1944 metų stengėsi palaikyti aktyvų literatūrinį gyvenimą. Bern. Brazdžionis taip pat visur dalyvavo, rūpinosi leidimais aplankyti savo plunksnos bičiulius, gyvenančius kitose stovyklose. Dažnai šiose kelionėse padėdavę vadinamieji „vaizbūnai“, kurie žinojo, kaip iš vienos zonos į kitą prasmukti. Labiausiai savo literatūrinėmis kelionėmis po stovyklas buvo pagarsėję Pulgis Andriušis, Antanas Gustaitis, Stasys Santvaras ir Bernardas Brazdžionis (vadinamoji „ketveriukė“). Jie su savo programa apkeliavo visas prancūzų ir amerikiečių zonose buvusias stovyklas ir kolonijas. Programa buvusi įvairi, įdomi ir nuotaikinga: Brazdžionis su Santvaru skaitę rimtą, patriotinę poeziją, o Gustaitis su Andriušiu – linksmą, humoristinę. Išlikusi stipriai laiko paženklinta pažyma anglų k., kad Bern. Brazdžionis priklauso lietuvių tautinei aktorių trupei ir yra atleistas nuo darbo. Išduota Lietuvių konsulato. Tiubingenas, 1945 m. liepos 30 d.
Lietuviško žodžio sklaida rūpinosi ir dirbdamas žurnalistinį darbą. Nuo pat jaunų dienų redagavo įvairius literatūrinius, kultūrinius leidinius, Vokietijoje dirbo korespondentu lietuvių savaitraštyje „Žiburiai“, bendradarbiavo žurnaluose „Aidai“, „Ateitis“, Vytės Nemunėlio vardu kūrybą vaikams skelbė žurnale „Saulutė“, buvo nuolatinis žurnalo „Gintaras“ bendradarbis. Nuo pat pirmųjų dienų Amerikoje Brazdžionis taip pat buvo žinomas žurnalistas, aktyvus radijo „Amerikos balsas“ bendradarbis. Vertinga lietuvių savaitraščio „Žiburiai“ pažyma anglų ir prancūzų kalbomis, kad Bern. Brazdžionis yra korespondentas, išduota Augsburge 1948 m. liepos 1 d.
 

Parengė B. Brazdžionio rinkinio skyriaus vedėja Jūratė Ivanauskienė