Vladas Baltuškevičius – ne tik poetas, vertėjas, bet ir spalvinga, jį sutikusiųjų iš karto įsimenama asmenybė. Šiemet minimos poeto 85-osios gimimo metinės, todėl šiai sukakčiai paminėti parengta jo gyvenimui ir kūrybai skirta virtuali paroda. V. Baltuškevičius iškeliavo į amžinybę 2022 m. birželio 4 d., tačiau prisiminimai apie jį dar gyvi jo bičiulių ir artimųjų atminty. Pildydama poeto norą „su viltim, kad mano darbeliai taip pat liks archyvuos“,  kuris kadaise buvo įrašytas į muziejuje saugomą knygą, jo dukterėčia Kristina šių metų pradžioje Maironio lietuvių literatūros muziejui padovanojo didžiulės vertės V. Baltuškevičiaus archyvą, už kurį esame labai dėkingi.

Apie V. Baltuškevičiaus vaikystę žinoma nedaug. Poetas gimė 1939 m. sausio 26 d. Liepynuose, Marijampolės apskrityje, augo kartu su broliu Algiu ir seserimi Ona. Savo šeimos jis taip ir nesukūrė, nes visą gyvenimą buvo ištikimas tik poezijai. Viename savo eilėraščių jis rašė:

Gimiau Liepynuose.

Šiaudinėje pastogėje.

Ir buvo čia dangus ir žemės vidurys - - -

Kokių gyvenimas iškrėsdavo išdaigų,

Visad surasdavau čia atdaras duris.

Muziejaus fonduose saugomos nuotraukos liudija, kad 1956 metais baigęs Kapsuko II-ąją vidurinę mokyklą, Vladas ketverius metus studijavo Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą. Kurį laiką dirbo leidyklos „Mintis“ filiale Kaune, Marijampolės rajono laikraščio „Naujasis kelias“ redakcijoje. Studijuodamas Pedagoginiame institute, daug eilėraščių spausdino instituto laikraštėlyje, almanache „Jaunieji“.

V. Baltuškevičius buvo spalvinga ir nestandartinė asmenybė, neįtelpanti į visiems priimtino elgesio normas. Prozininkas, Vlado bičiulis P. Venclovas prisimena, kad „jis gyveno tik meno erdvėje, dažnai ignoruodamas tikrovę, nepaisydamas jos reikalavimų. Tokių menininkų tuometinė valdžia netoleravo, mėgino jų nepastebėti, nepripažinti, nors jie buvo puikūs savo srities meistrai, gerai žinomi ir vertinami tarp menininkų. Jo pirmąją poezijos knygą „Saulės židinys“ leidykla „Vaga“ išleido tik 1975 metais, nors Vladas ją buvo parengęs prieš daugelį metų“.

Jau pirmajame poezijos rinkinyje V. Baltuškevičius išsiskyrė savitu stiliumi. Ateityje jo kūryba ėjo gilyn, stipryn, atsirado kanoniškos eiliavimo formos, svarbią vietą užėmė sonetas. Poetas Petras Palilionis apie V. Baltuškevičiaus sonetų rinkinį „Žaibų šviesoj“ (2015) rašė: „Realizuodamas savo garsųjį obalsį „Aš gyvenu menu“, kūrėjas skverbiasi į daiktų esmę: metafora, lyg žaibų šviesoj, akinančiai blykčioja žvaigždės ir žiedai, gaudžia čiurlioniškų sferų uvertiūros. Talentingam žodžio meistrui, pasaulį suvokiančiam kaip nedalomą Vienį, stebėtinai lengvai paklūsta tiek mįslingieji Anapusiai, tiek prieštaringieji Šiapusiai“.

Literatūrologė, redaktorė Janina Riškutė solidžią poeto rinktinę „Proregiai“ (1999) taip pristatė: „Vladui Baltuškevičiui poezijos pasaulis pakilęs virš realybės. Kalnų viršūnių, kūrybos ir meilės ilgesys transformuojasi atitinkama eilėraščio materija: kosminiais kūnais, oranžine žaibų šviesa, užribių būtybėmis, crescendo kraujo dugne“.

V. Baltuškevičius visus nustebino prieiliavęs ironiškų epitafijų gyviesiems knygoje „Mano memoriumas“ (2009). Poetas modifikuotais trioletais, pasitelkęs charakteringesnes personažų gyvenimo ar veiklos detales, ironizavo savo amžininkus. Daugumą epitafijų pradėdavo žodžiais „mirė pasimirė“. Kai kuriuos, neturinčius humoro jausmo, tokie eiliuoti kūriniai trikdė ir pykdė, kiti smalsavo, kada pateks į Vlado akiplotį... 2005 m. balandžio 28 d. poetas epitafiją parašė ir sau, ją pradėjo tokiais žodžiais: „užjauskit mane – baltuškevičių vladą / kaip visų pradžių pirmapradinę pradžią“.

Iš viso poetas išleido devynias poezijos knygas, savo kūrybos yra publikavęs almanachuose, rinkiniuose: „Poezijos pavasaris“, „Nupinsiu Lietuvai vainiką“, „Kauno vainikai“, „Ant tavo rankų supasi gerumas“. Vlado svajonė tapti Lietuvos rašytojų sąjungos nariu išsipildė tik 1988 metais, kai jau buvo išleidęs keturis poezijos rinkinius, o visuomeninė ir kultūrinė aplinka pradėjusi sparčiai keistis. Poetas, satyrikas, žurnalistas Aleksas Dabulskis, rekomenduodamas V. Baltuškevičių priimti į Rašytojų sąjungą, rašė: „Vladas Baltuškevičius savo amžiumi, laikysena, kūrybiniu svoriu pagrįstai gali jaustis labiau tinkąs vyresniųjų rašytojų būriui. Regis, jo stojimas į Sąjungą itin uždelstas. Silpna sveikata čia neturėtų kliudyti. Priešingai, derėtų paremti kolegą. Narystė, nieko esmingai nekeisdama gyvenime, vis dėlto būtų nemažas kūrybinio triūso įvertinimas“.

V. Baltuškevičius buvo ne tik subtiliai ir skaudžiai pasaulį jautęs poetas, bet ir talentingas vertėjas. Dar jaunystėje, kai nebuvo išleidęs nė pirmosios knygos, išvertė gruzinų poeto Šotos Rustavelio epą „Karžygys tigro kailiu“. Poetas prie vertimų daug dirbo, buvo tuo darbu užsidegęs. Norėjo, kad būtų su leidykla sudaryta sutartis ir poema išleista, tačiau ji taip ir nepasirodė. Šis niekur nepublikuotas kūrinys buvo atiduotas į Maironio lietuvių literatūros muziejų, jo fragmentą galima matyti šioje parodoje. V. Baltuškevičius taip pat yra išvertęs Baudelaire‘o „Piktybės gėles“, ne vieną rusų rašytojų prozos knygą.

Vladas buvo vienas iš labiausiai pastebimų Kauno bohemos žmonių, negalėjęs gyventi be susitikimų su menininkais. Tai liudija ir parodoje eksponuojamos poeto nuotraukos, kurių nemažai užfiksavo fotografas, Vlado bičiulis Z. Baltrušis. Prozininkas P. Venclovas prisimena, kad „užsukęs į tuometinių Menininkų namų kavinę, negalėjai nepastebėti Vlado: sėdėdavo prie staliuko smarkiai dūmydamas, gurkšnodamas kavą, mosikuodamas kairę ranką su cigarete tarp pirštų ir neskubėdamas kalbėdavosi su pašnekovais arba iš atminties skaitydavo savo eilėraščius, gana garsiai, kad visi girdėtų. Kavinėje jis jautėsi esąs savoje aplinkoje, čia jį beveik visi pažinojo, sveikindavosi, persimesdavo vienu kitu žodžiu, paklausdavo, ką naujo yra parašęs. Vlado ilgai prašyti nereikėdavo, jis tuoj pat pacituodavo keletą savo eilėraščio eilučių. Jei Vladas prie stalelio likdavo vienas, jis nesivaržydamas persėsdavo prie kitos kompanijos ir, valandėlę pasiklausęs pokalbio, prabildavo pats apie tai, kas jam labiausiai rūpėdavo. Žinoma, apie poeziją, apie literatūros naujienas, apie savo dvasines būsenas ir rūpesčius“. Namo jis grįždavo pilnas įspūdžių, užrašydavo, ką buvo sumąstęs, iki vidurnakčio skaitydavo naujausią periodinę spaudą arba kurią nors knygą iš savo turtingos bibliotekos. Pasak P. Venclovo, „nieko nepaisydamas gyveno kaip tikras profesionalus rašytojas, atsidėjęs tik literatūros darbui, tik poezijos tarnystei“.

V. Baltuškevičius nuolatos sekė literatūrinio gyvenimo naujienas, godžiai skaitė ir kaupė knygas, ypač smalsaudavo, ar kur nors nešmėkštelėjo jo pavardė. Dėl mažiausios savo publikacijos galėdavo pėsčias nukakti į kitą miesto galą – kad tik ją pamatytų, palaikytų rankose tą žurnalą ar laikraštį. Gurkšnodamas kavą kavinėje arba žingsniuodamas Laisvės alėja, Vladas mintyse greitai sukurdavo eilėraštį, kurį, sugrįžęs į namus, iškart užrašydavo. Pasak V. Baltuškevičiaus bičiulio, buvusio Vaižganto memorialinio buto-muziejaus vedėjo Alfo Pakėno, Vladas buvęs „iki pat gyvuonies – tikras poetas. Ištikimas tik Poezijai, ir niekam daugiau. Tai jo vienintelė mylimoji, išrinktoji, guodėja, jo nerimo minčių išpažinėja. Poezija jam – „Madona, Sužadėtinė, Kolona, Sopulingosios siluetas, auksinė šypsena Džokondos“. O eilėraštis – geriausias draugas, angelas ramintojas, dienų ir naktų palydovas“.

Nors Maironio lietuvių literatūros muziejuje kasmet apsilanko daugybė rašytojų ir poetų, tačiau Vladas buvo vienas dažniausių lankytojų, užsukdavęs vos ne kas savaitę. Jis į Maironio namus ateidavo pabendrauti, išgerti kavos, paskaityti naujausių arba dar jaunystės laikais rašytų ir niekur nespausdintų eilėraščių. Atsinešdavo ir naujos savo kūrybos. Daugybę savo eilėraščių jis mokėjo atmintinai, todėl niekuomet nepraleisdavo progos juos išraiškingai perskaityti ar padeklamuoti muziejaus darbuotojams. Nuotraukos liudija, kad ne kartą Maironio lietuvių literatūros muziejuje poetas buvo surengęs ir savo naujausių knygų sutiktuves, paminėjo ir garbų septyniasdešimtmečio jubiliejų.

V. Baltuškevičius buvo dažnas Poezijos pavasario dalyvis. Poeziją jis visada skaitydavo savitai, su jam būdingomis intonacijomis, kartais su keistu jaunystės, meilės ilgesiu ir stiprios poezijos dvelkimu. Visi, pažinojusieji Vladą suprato, – jeigu žmogui leista kalbėti pašaukimo akimirką užrašytomis eilėmis, nedera baugintis atsitiktinai išsprūdusių jo žodžių...

V. Baltuškevičius galėdavo valandų valandas skaityti savo eilėraščius nors ir vienam klausytojui, puikiai žinojo, kuriame jo kambario, pritutintame knygų ir mašinraščių, kampe surandamas vienas ar kitas literatūros gurmanui mielas poezijos tomelis. Muziejininkams, apsilankiusiems tame mažame kambarėlyje po poeto mirties, atrodė, kad jame dar išlikusi jo dvasia, o ir pats menininkas netrukus įžengs pro duris. Jo dukterėčios Kristinos dėka, muziejininkams buvo leista pasiimti poeto rankraščius, įvairius daiktus, knygas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondai praturėjo gausybe didžiulės vertės eksponatų. Tikimės, kad ateity poeto Vlado Baltuškevičiaus poezija sulauks savo tyrinėtojo ir išsamaus kritikų vertinimo.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė, 2024 m.