Praskleidę Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomą išeivių rašytojų kultūros paveldą: nuotraukas, dokumentus, epistoliką, knygas, bandykime apžvelgti ir bent fragmentiškai nupasakoti Vytauto Stepono Janavičiaus (1924–1995) gyvenimą ir kūrybos kelią. Šių metų sausio 19-oji ženklino jo 100-ąsias gimimo metines, tačiau iki šiol rašytojo vardas Lietuvos visuomenėje mažai žinomas. Kartu su literatūros tyrinėtoja Geda Sabaitiene, kruopščiai išanalizavusia jo tekstus, parašiusią išsamią studiją, norisi klausti – šis kūrėjas „Nesuprastas ar užmirštas?“ (paskelbta VDU žurnale „Darbai ir dienos“; atskiru leidiniu išleista 2005 m.). Pirminis mano atsakymas būtų: neatrastas ir nepažintas. Gal todėl, kad daugiau nei penkiasdešimt metų gyveno Australijos žemyne, toli nuo Lietuvos ir išeivių kultūros centrų. O, gal todėl, kad iš jo negausios kūrybos: išleisti du romanai – „Pakeliui į Atėnus“ (Sydney, 1962; Vilnius, 1992 m.); ir „Nevykėlio užrašai“ (Sydney, 1975); parodija „Laiškai sūnui“; pjesės scenarijus – „Aukso puodas“ (parašė anglų kalba, vertė Saulius Repečka) tik debiutinė knyga buvo nedideliu tiražu išleista Lietuvoje. Lietuvos Rašytojų sąjunga, 2004 metais, Vilniuje išleido jo Raštų knygą (tiražas – 500 vnt.). V. Janavičiaus jubiliejinis gimtadienis tampa paskata atrasti mums mažai žinomą, bet talentingą rašytoją. Daugelis literatūros kritikų, aptardami kūrybą, įvardijo jį „lietuvišku Proust‘u“. Reiklus literatūros kritikas A. Nyka-Niliūnas knygoje „Dienoraščių fragmentai“ rašė: „Mano galva, jis yra vienintelis savo kartos literatas, kuris girdi, mato ir galvoja savo laiko ir savo situacijos perspektyvoje; operuoja ne gatavomis banalybėmis, bet emociškai ir intelektualiai autentiška medžiaga. Kitaip sakant, su juo galima ir įdomu net ir nesutikti, kai tuo tarpu su kitais neapsimoka.“

V. Janavičius gimė Kaune, tačiau paauglystės ir jaunystės metai prabėgo netoli Šiaulių, Aleksandrijos dvare. Čia, jo senelio Vytauto iš grafų Zubovų įsigyto dvaro rūmuose augo ir brendo Marijos ir Vytauto vaikai – sūnūs: Vytautas, Jurgis ir Algis. Rašytojo motina Marija įdukrino savo anksti mirusios sesers kūdikį – Zinę. Nuotraukose galime išvysti V. Janavičiaus tėvus, senelius bei būrį vaikų, smagiai leidžiančių laiką Aleksandrijoje. Pradžios mokyklą „išėjo“ daraktorių dėka, vėliau Vytautas mokėsi parengiamojoje Birutavičienės privačioje mokykloje. 1940 metais baigė Šiaulių gimnaziją. Paskutinieji mokslo metai nuspalvinti tragiškais įvykiais: pirmosios sovietų okupacijos metu visi Janavičiai buvo išvaryti iš Aleksandrijos, apsigyveno Šiauliuose... V. Janavičius įstojo į Vilniaus universiteto medicinos fakultetą. Apie tai byloja išlikęs dokumentas-pažymėjimas. Deja, 1943 metais vokiečiai uždarė universitetą, o daugelį jaunuolių paėmė į kariuomenę. 1943–1945 m. jam teko tarnauti Waffen SS daliniuose (prieš tai Reichsarbeitsdienst), darbo kuopoje. Kasant apkasus buvo sunkiai sužeistas, pateko į nelaisvę, iš kurios 1945 m. pabėgo. Ne tik dvasinis, bet ir fizinis kūnas liko sužalotas – sužeistų kojų skausmai ir žaizdos kamavo visą gyvenimą.

Atsidūręs Freiburge apsigyveno netoli tėvų. Mama, nuo mažumės apglėbusi vaikus rūpesčiu, meile, ir tremtyje globojo sūnus. Parodoje galite pamatyti M. Janavičienės laišką-sveikinimą sūnui Vytautui, kuris pulsuoja švelnumo ir šilumos kupinais žodžiais. Abu broliai siekė tęsti mokslus: įstojo į Freiburgo universitetą. 1946–1949 metai pulsavo jaunatvišku maksimalizmu, viltingu studentišku gyvenimu. Susipažino ir susibičiuliavo su gabiais jaunuoliais: Juliumi Kaupu ir jo žmona Dalia, Mariumi Katiliškiu, Henriku Nagiu, Zina Nagyte, Alfonsu Nyka-Niliūnu. Čia sutiko ir iš Šiaulių pasitraukusią, jam gerai žinomą Jesaičių šeimą. Studentai subūrė valdybą, į kurią buvo įtrauktas Vytautas ir jo būsimoji žmona Aldona Veščiūnaitė. Freiburge jiedu susituokė ir susilaukė pirmagimės Kristinos. Parodoje pamatysite santuokos liudijimą, nuotraukose užfiksuotos jaukios šeimos akimirkos. Varginga buitis neužgožė siekių: studentai rengė įvairius minėjimus, literatūros vakarus. Eksponuojamos unikalios Vokietijos laikotarpio nuotraukos su studijų draugais. Tiek Vytautas, tiek Jurgis jau anuomet rašė eilėraščius ir prozos tekstus. A. Nyka-Nilūnas, artimai su jais susibičiuliavęs, nuolat skatino kurti... Įžvalgus kritikas pajuto abiejų brolių talentus. Laiške Vytautui, vadinamam Tučiu rašė: „Mielas Tuti, <...>Būtų įdomu žinoti, kaip Tau sekasi. Kadangi aš manau čia išbūti dar apie savaitę su viršum, tai Tu galėtum man parašyti laišką. Rašyk daug, nes man tai bus vienintelė lektūra. Parašyk, kaip Tau sekasi su rašymu ir nesupyk, jei Tau priminsiu, kad tęstum toliau, o netaisytum to paties, nes tai ką Tu man anuokart skaitei buvo jau labai gerai. Sekančius skyrius atsiųsk man Amerikon, o jei galėsi – tai nuo pat pradžios, nes man bus daug patogiau turėti visą dalyką. Tik nuvažiavęs Amerikon, kaip jau mes esame kalbėję, aš Tau parūpinsiu reikalingas garantijas, kuriomis Tu galėsi pasinaudoti, jeigu Tau neišdegtų su Australija. <...> Telieka tik Jums abiems su Aldona palinkėti viso geriausio. Labas dienas perduok ir visiems halasiškiams! Tavo Nyka.“ (Bremen-Tirpitz, 1949 10 15).

Tėvams su broliais išvykus į Australiją, gavus iš jų iškvietimą, išvyko ir Vytautas su šeima. Čia, egzotiškoje šalyje, svetimos kultūros apsuptyje, teko dirbti fizinį darbą – dažytoju (iki pat mirties). Susilaukė penkerių dukrų. Žmona Aldona įsitraukė į lietuvybės puoselėjimo darbus, dirbo lituanistinėje mokykloje, tapė paveikslus, rašė eilėraščius. Įdomus faktas, kad mokiniai, baigę šią mokyklą, gaudavo papildomų kreditų, kurie įsiskaičiuodavo stojant universitetan.

Iš Amerikos kontinento skriejo A. Nykos-Niliūno laiškai į Australiją. Juose raginimai rašyti ir savo tekstais prisidėti prie žurnalo „Literatūros Lankai“ gyvavimo. „Mes su Bradūnu išleisime turbūt žurnalą. Vienas numeris, manau, tikrai išeis. Todėl Tu būtinai atsiųsk šiam reikalui pirmąjį savo romano skyrių, kurį mes ten įdėsime. Šiam reikalui laikau ir Pupos novelę. Mūsų žurnalo neišėjimo atveju atspausdinčiau „Aiduose“. Būtinai perrašyk mašinėle, pridėk pavadinimą, savo pavardę ar slapyvardį ir t. t. ir kalbos dalykus palik man. Taip pat būtų gerai, jeigu Tu parašytum ir kokį nors straipsnį literatūrinėmis ar panašiomis temomis ir tuo būdu palengvintum mano naštą, kuri man teks čia pakelti. Gerai būtų, jeigu abu su Pupa pavarytumėte ir eilėraščių. Žurnalas bus labai griežto pobūdžio. Daug kam teks įkąsti. Nors ten kompanija ir nebus rinktinė, bet mūsų šaly šiomis [sąlygomis] geresnės ir negalima suorganizuoti. Šiaip jau spauda čia tragiškoje padėty. Visur viešpatauja „kandys“. Tamsybė visais frontais žengia pirmyn, nesutrukdoma jokio pasipriešinimo. Vienintelė išimtis yra „Aidai“, nors ir jie jokiu būdu nepateisina savo egzistencijos. Tavo Nyka“ (Baltimore, 1950 10 22).

V. Janavičius, pilkos kasdienybės ir įsipareigojimų šeimai spaudžiamas, retai kada prisėsdavo prie savo raštų, o ir nebuvo vienas iš tų, kuriam žodis lengvai ir paprastai ateidavo į širdį. Siųsdamas A. Nykai-Niliūnui savo „pirmagimį“ – debiutinį kūrinį „Vaikystė“ (daugiau Įdomaus eksponato skiltyje »») , prašė kritiško vertinimo. Šis kūrinys buvo sumanytas kaip romanas, tačiau pavadino jį apysaka. „Kartu su šituo laišku turėtumei gauti ir pirmąjį mano skyrių, kurį, kaip pamatysi, pavadinau „Vaikystė“. Parašiau ištrauką iš rašomos apysakos, nors ir galvojau apie romaną, tačiau šiuo atveju, kadangi jis dar toli gražu nebaigtas, pasilieku sau šiek tiek laisvesnis. Labai esu Tau dėkingas už tai, kad pats pasiūlei peržiūrėti (kiek ten Tau įmanoma, kalbą, tiktai jeigu darysi daug pakeitimų nesivargink perrašinėdamas, bet greitai atsiųsk man, aš techniškąją perrašinėjimų pusę atliksiu. Šiaip, būtų žinoma gerai, jei sutalpintum į vieną numerį, nes aš nelabai įsivaizduoju, kur tą rašinį galima būtų perskirti. Tačiau tai tiktai mano užgaida, kuri Tavęs teneįpareigoja ir nejausk, jei sąlygos vien, daug ką bus prieš mano valią. Aš jau negrūmosiu ir nesikrimsiu ir Tavęs nekeiksiu. <...> Užmiršau nusiuntęs įdėti slapyvardį, todėl perduodu jį čia: Tomas Staniškis. Gal ir juokinga ji Tau atrodys, bet tai nėra visai sugalvota pavardė, kurį laiką buvau ja, nors ir be reikalo, prisidengęs. Tiktai vardą pakeičiau, kad kantrus tikrasis ta pavarde žmogus nepaduotų manęs į teismą. <...> Tavo Tutis.“

Laiške rašytojas įvardijo pasirinktą slapyvardį – Tomas Staniškis, tačiau debiutinis kūrinys, paskelbtas žurnalo „Literatūros Lankai“ puslapiuose, pasirašytas – Jono Staniškio vardu. Laiško originalą galite pamatyti parodoje. Reikia pastebėti, kad sumanymas parašyti romaną taip ir liko neįgyvendintas. Debiutinis fragmentas: „Vaikystė“ sulaukė palankumo ir aukšto vertinimo. A. Nyka-Niliūnas laiške V. Janavičiui rašė: „Visiems labai patiko Tavo „Vaikystė“. Sakysim, toks Kėkštas, tik gavęs iš mūsų rankraštį, parašė laišką, kuriame tavo darbą laiko geriausiu iš visų jo matytų mūsų beletristikos gabalų paskutiniais metais. Panašios nuomonės buvo Kaupas, Blekaitis, Janulis ir t. t. Ir tik vienas Blekaitis įtarė, kad tai Tu. Aš tai rašau ne dėl to, kad Tau būtų labai svarbi kieno nors nuomonė, bet lyg ir norėdamas pagrįsti savo nuomonę, kurią aš jau Tau esu daug kartų dėstęs, o pagaliau gi reiktų šiek tiek skaitytis ir su publika. Visgi svarbus dalykas, kad Tave ne tik skaito, bet ir junta. Visiems atrodo kažkas nauja, negirdėta pas mus. Janulis Sandrai rašytame laiške Tave vadina lietuvišku Proust. Įdomu bus dabar skaityti Tavo naująjį dalyką ir palyginti su pirmuoju. <...> Lik sveikas, mielas Tuti. Sveikink Aldoną ir mažuosius ir pats būk laimingas. Visuomet Tavo Nyka“ (Baltimore, 1952 12 16).

Palankūs vertinimai tapo savotišku paskatinimu tęsti kūrybos darbus. Parašė ir išleido du romanus – „Pakeliui į Atėnus“ (1962) ir „Nevykėlio užrašai“ (1975); parodiją „Laiškai sūnui“; sukūrė pjesės scenarijų – „Aukso puodas“ (anglų kalba). Parodoje eksponuojamos išleistos knygos. V. Janavičius autobiografijoje apgailestavo, kad sukūrė mažai: „Tiesiog gėda apie tai kalbėti. Mano knygas su mano finansine pagalba išleido Henrikas Šalkauskas, dailininkas. <...> Mane nuo mažens domino istorija. Visuomet turėjau sunkumų suprasti pasaulį, žmoniją ir tautą, todėl mane traukė pradmenys, šaltiniai. Lengviausia viską suprasti, man atrodė, nuo pradžios.“ („Egzodo rašytojai“, V., 1992 m.)

Rašydamas savo kūrinius tardavosi su A. Nyka-Niliūnu. Laiškuose dalinasi perskaitytų knygų įspūdžiais, aptaria kultūros įvykius. Didelis džiaugsmas kūrėjams buvo susitikimas po daugelio metų – 1972-aisias, atvykus pas draugą į Baltimorę, buvo atgaivinti praeities prisiminimai. A. Nyka-Niliūnas „Dienoraščio fragmentuose“ rašė: „Vis daugiau išsikalbant, T. (Tutis – V.P.) vis labiau ir labiau panašėja į save, pamažu tapdamas tokiu, koks jis buvo Freiburge. Laikas ir reliatyviai sunkios gyvenimo sąlygos neatėmė iš jo įgimto talento savo būdu suvokti pasaulį, neišskiriant nė paprasčiausios kasdienybės: viskas pas jį skamba nors ir keistai, kartais naiviai, bet visuomet autentiškai. Jo santykis su aplinka visuomet daugiau negu atsitiktinis. <…> Autentiškas savęs ir pasaulio suvokimas yra nepalyginamai svarbesnis už visiems prieinamą „žinojimą“. (Birželio 29 d.).

Lietuvai atgavus nepriklausomybę V. Janavičius puoselėjo viltį atgauti jiems priklausiančią Aleksandriją. Visa galva pasinėrė į tą svajonę: sugrįžęs ir atsiėmęs žemes, skubiai remontavo pastatus, rengė vieną kambarį nuolatiniam gyvenimui. Deja, trumpam grįžęs į Australiją, po sunkios darbo dienos staiga mirė... Rašytojo vingiuotas gyvenimo kelias driekėsi iš Lietuvos per Vokietiją į Australiją... Ir vėl, apsisukęs, parvedė... amžinojo poilsio į šeimos kapavietę prie Aleksandrijos.

Literatūros kritikė Audronė Barūnaitė Willeke viena iš pirmųjų aptarė V. Janavičiaus kūrybą, išskirdama jo debiutinį tekstą „Vaikystė“, parašytą prisiminimų stiliumi. Šiame kūrinyje ryškėja autobiografinės detalės, atkurta autorių supusi sakrali namų buitis ir aplinka, išryškintas švelnus santykis su artimaisiais. Dar daugiau autobiografinių detalių išskaitom jo dienoraščio forma parašytame romane – „Nevykėlio užrašai“. Medicinos studentas Steponas užfiksuoja tai, ką patyrė karo metu vokiečių okupuotame Vilniuje. Pagrindinis herojus – romantikas, jautraus būdo, gyvenantis knygų pasaulyje, įsimyli studentę Viktoriją, kuriai jis lieka svetimu. Tačiau, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, įtraukiamas į konfliktą su vokiečių kareiviu ir lieka jo žūties liudininku. Traukdamasis iš Vilniaus, suimamas kasti apkasų. Toks išbandymas jam tarsi suteikia jėgų ir stiprybės veržtis į gyvenimą... Deja, karo audrose jis žūsta.

Visai kitokio pobūdžio yra tekstas – „Laiškai sūnui“. Tai parodijos žanro apsakymas. Sarkazmu dvelkiančiame laiške tėvas-budelis ragina sūnų neprarasti pasitikėjimo savuoju budelio „amatu“. Jis paryškina, kad tai pati svarbiausia profesija žemėje: budelis yra „Didysis Tramdytojas“ – Dievo ranka – jis išlaiko pasaulį tokį, koks jis yra. Meilūs tėvo žodžiai tampa aštria satyra, kuri nušviečia žmogiškosios logikos ribotumą, vertybinių kriterijų nebuvimą, moralės degradavimą.

A. Barūnaitė-Willeke ypatingą dėmesį skyrė meistriškai parašytam V. Janavičiaus kūriniui „Pakeliui į Atėnus“. Autorius pasiskolinęs siužetą iš senovės graikų mito apie herojų Tezėją, sumaniai jį perrašo. Kritikė teigė: „V. Janavičius graikų mitui suteikia modernią interpretaciją: psichologiškas žmogaus supratimas panaikina senuosius didvyriškumo ir idealizmo mitus. Iš herojaus Tezėjo, pasitinkančio savo jėga, dievų apsauga ir savo teisumu, išsivysto modernus antiherojus, priblokštas netikrumo ir kaltės jausmų. V. Janavičiaus subjektyvus, impresionistinis stilius pasižymi švelniais niuansais, lyrizmu, simbolizmu. Estetinis požiūris primena vokiečių romantikos ir estetizmo literatūrines kryptis“. („Egzodo lietuvių literatūra. 1945–1990, Čikaga, 1992).

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė