2026-aisiais minime Antano Augustino Vaičiulaičio (1906–1992) 120-ąsias gimimo metines. Šia proga parengėme virtualią parodą, kurioje per unikalias kultūros vertybes – nuotraukas, dokumentus, laiškus, rankraščius, meno kūrinius – veriasi rašytojo, novelės meistro, literatūros kritiko, vertėjo, redaktoriaus, diplomato gyvenimas ir kūrybinė veikla Lietuvoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Amerikoje. A. Vaičiulaitis nebuvo tradicinis išeivis – 1940 metų pradžioje Lietuvos užsienio reikalų ministro paskirtas eiti diplomatines pareigas prie Šventojo Sosto, išvyko į Vatikaną. Sovietams okupavus Lietuvą neteko pragyvenimo šaltinio ir, kun. Antano Navicko pakviestas, išvyko į Marianapolio kolegiją, Thompsone, Amerikoje. Svetur dėstė, redagavo lietuvių leidinius, dirbo Amerikos informacinėje agentūroje (Voice of America; toliau VOA), kūrė, leido knygas ir... ilgėjosi Tėvynės. Aš visko esu atsisakęs – visų vilčių. Viską galiu atiduoti, kad tik galėčiau basa koja dar kartą palytėti tėviškės žemės vėsumą, eiti per pievas ir lenktis kiekvienai gėlei ir kiekvienam žmogui laisvoje tėvynėje, – rašė atsiminimuose.

Likimas pamalonino – tris kartus viešėjo dar sovietinėje Lietuvoje (1979, 1986), o 1988-aisiais Sąjūdžio mitingo metu, Katedros aikštėje, suplevėsavus Trispalvei, tapo istorinio lūžio liudininku. A. Vaičiulaičio kūryba priklauso Lietuvos aukso fondui. Neprilygstamomis novelėmis, kelionių įspūdžių pasakojimais, vienu romantiškiausių ir gražiausių meilės romanų lietuvių literatūroje Valentina, palytėjo žmonių širdis. Profesoriai A. Zalatorius ir V. Kubilius sugrąžino A. Vaičiulaičio kūrybą į Lietuvą: 1989 metais išleido jo prozos rinktinę Tavo veido šviesa, o 1992 metais – kritikos straipsnių rinkinį Knygos ir žmonės. 2006 metais Rašytojų sąjunga išleido prozos rinktinę Linksmam būti sunkiausia.

A. Vaičiulaitis gimė 1906 metais birželio 23 dieną Didžiųjų Šelvių kaime, esančiame netoli Vilkaviškio. Būsimo rašytojo tėvai Tomas ir Kotryna Vaičiulaičiai susilaukė 5 sūnų ir 6 dukterų. Motina švelniu rūpesčiu ir globa buvo apgaubusi visus vaikus, tėvas darbštus ir užsispyręs suvalkietis, sėkmingai tvarkė nemažą ūkį, mokė vaikus skaityti ir rašyti. Ženklius pėdsakus A. Vaičiulaičio sąmonėje paliko auklė, kurią vaikai vadino „Mamuke“. Per ją Antanui atsivėrė tolimi pasauliai – kartu eidavo, dardėdavo vežimu į įvairius miestus, miestelius atlaidus atlaikyti. Didžiųjų Šelvių vienkiemis skendėjo žalumoje – kriaušės, obelys, vyšnios, įvairūs vaiskrūmiai, o sodo kampe augo kelerius šimtmečius menantis ąžuolas, tapęs A. Vaičiulaičio neatsiejama gyvenimo dalimi. Įsliuogdavo į jį aukščiausiai – pasvajoti, pagyventi ir po pasaulį pasižvalgyti. Baigęs pradinę mokyklą, nuo 1920-ųjų priimtas į Vilkaviškio Žiburio gimnaziją. Pirmasis mokytojas buvo Jeronimas Plečkaitis, kuris dėstė beveik visus dalykus, o prancūzų kalbos mokė studijas Prancūzijoje baigusi P. Vaitkevičienė. Gimnazijoje veikė stipri ateitininkų draugija, moksleivių jaunųjų literatų būrelis, kuriam priklausė Petras Karuža, Jonas Senkus, Motiejus Lukšys, Aleksandras Arminas. Vyko įvairios programos, skaitydavo poeziją, noveles, nagrinėdavo kūrybą, diskutuodavo. Viename iš renginių dalyvavęs prof. Juozas Eretas, po A. Vaičiulaičio perskaityto vaizdelio Skrybėlė, viešai pagyrė gimnazistą, taip paskatindamas tolesnei kūrybai. Besimokydamas paskutinėse klasėse skelbė savo vertimus, eilėraščius ir prozos kūrinėlius Krivulėje, Ateityje. Polinkis į humanitarinius mokslus nulėmė profesijos pasirinkimą. 1927 metais įstojo į Lietuvos universitetą Kaune, pagrindine studijų šaka pasirinkdamas lietuvių kalbą ir literatūrą, o šalutine – prancūzų literatūrą, psichologiją bei pedagogiką. Studentiškas gyvenimas buvo įdomus ir turiningas – paskaitas skaitė dar gimnazijos suole autoritetais tapę ir pamilti Vincas Mykolaitis-Putinas, Maironis, Stasys Šalkauskis, Vladas Dubas, Juozas Eretas, Juozas Balčikonis, klausėsi Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Juozo Herbačiausko paskaitų. Įstojo į Šatrijos draugiją. A. Vaičiulaitis bendramokslių tarpe buvo vertinamas ir gerbiamas, garsėjo kaip eruditas, į jį kreipdavosi patarimų, pagalbos. Dar didesnį svorį ir pagarbą įgavo 1929–1930 m. sekretoriaudamas profesoriui Jonui Jablonskiui. Draugai stebėjosi jo drąsa, o pačiam A. Vaičiulaičiui tai buvo didelė garbė ir neįkainojama patirtis. Profesoriaus, kalbos patriarcho vardas nuo gimnazijos jam buvo šventas. Pirmo kurso studentas tapo žurnalo Ateitis bendradarbiu, o nuo 1929 iki 1932 metų – atsakinguoju redaktoriumi. Kaune susibičiuliavo su iš Prancūzijos grįžusiu Juozu Keliuočiu, kuris įnešė modernių ir originalių „vėjų“ į spaudos darbus. Subūręs gabų bendraminčių ateitininkų branduolį – Igną Skrupskelį, Joną Grinių, Bernardą Brazdžionį, Petrą Karužą, Gražiną Tulauskaitę, Petronėlę Orintaitę, A. Vaičiulaitį, išleido almanachą Granitas. Almanachas deklaravo siekį kurti modernią ir patvarią amžinomis vertybėmis grįstą literatūrą. Redakcinė kolegija planavo iškalti antrą granitinę plytą, t.y. rengti antrąjį almanacho numerį, tačiau J. Keliuotis pasiūlė leisti savaitinį kultūros ir literatūros meno žurnalą Naujoji Romuva, vėliau tapusį reikšmingiausiu kultūriniu įvykiu nepriklausomos Lietuvos gyvenime.

A. Vaičiulaitis, įsitraukęs į literatūrinį darbą kartu su kitais 1932-ais steigė Lietuvos rašytojų sąjungą – buvo išrinktas į valdybą ir jam pavestos iždininko pareigos. Nuo 1930-ųjų bendradarbiavo kultūros ir meno žurnale Židinys, tapo pagrindiniu recenzentu ir pasirašinėjo slapyvardžiu Aug. Raginis.

Laisvalaikį skyrė kelionėms: kartu su bičiuliu Juozu Ambrazaičiu 1935–1937 aplankė Lenkiją, Latviją, Estiją, Vokietiją, Prancūziją, Italiją, Suomiją. Parašė žurnalistinių apybraižų knygą Nuo Sirakūzų ligi Šiaurės elnio. 1936-aisais, gavęs Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos stipendiją, kovo mėnesį išvyko studijuoti į Grenoblio ir Sorbonos universitetus. Trisdešimtmetis uoliai lankė literatūros ir filosofijos paskaitas. Gerokai vėliau A. Vaičiulaitis laiške prof. V. Kubiliui rašė: Nelabai prisimenu kitų Grenoblio profesorių vardų, bet svarbiausi – tai Jacgves Chevalier, kuris tada buvo fakulteto dekanas, pagarsėjęs filosofas (buvo laikomas net Maritano konkurentu), taip pat Antonin Duraffour – kalbininkas. A. Vaičiulaitis ne tik studijavo, bet ir bendradarbiavo spaudoje: laikraščio Yggdrasill redaktoriaus pakalbintas parengė straipsnį apie lietuvių literatūrą ir pateikė paties į prancūzų kalbą išverstus V. Mykolaičio-Putino, S. Nėries, B. Brazdžionio, Jono Kossu-Aleksandravičiaus eilėraščius. Neišdildomus įspūdžius jaunam kūrėjui paliko susitikimas su poetu Oskaru Milašiumi, kurio poemas buvo išvertęs ir išleidęs atskira knyga (1931). 1936-tais Naujosios romuvos žurnale buvo spausdinamas Miguel Manara vertimas, vėliau išleistas atskira knygele.

Metai praleisti Prancūzijoje buvo kūrybingi, grįžęs, per šešias savaites tėviškėje parašė romaną Valentina, Sakalo leidyklos išleistą ir vėliau premijuotą. Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Teologijos-filosofijos fakultete skaitė paskaitas apie naujausią Europos literatūrą, nuo 1938-ųjų redagavo Sakalo leidyklos leidžiamą žurnalą Dienovidis, 1938–1940 m. dirbo redaktoriumi ir vedėju informacinėje agentūroje ELTA. Gavęs užsienio reikalų ministro paskyrimą, išvyko į diplomatinę tarnybą prie Šventojo Sosto  Vatikane: tvarkė dokumentus, rengė ataskaitas, gautus raštus versdavo į italų, o iš italų į lietuvių kalbas. Laisvalaikį skyrė kelionėms po Italijos miestus-muziejus: lankė architektūros paminklus, įstabius gamtos kūrinius, susitikinėjo su žymiais žmonėmis. Europoje jau siautėjo karo nuotaikos, o ir iš Lietuvos skriedavo liūdesiu persmelkti laiškai. Pirmoji sovietų okupacija traiškė nepaklusniuosius: Lietuvos vyriausybės nariai buvo tremiami į Sibirą, kalinami lageriuose. Artimas bičiulis B. Brazdžionis realiai nušvietė įvykius ir patarė jam likti Vatikane. Tuo tarpu viskas gi tebėra pačioj neaiškiausioj stadijoj ir nieko tikro negalima pasakyti. Viena tik aišku, kad tie, kurie nedirbs pagal lozungą – „forma tautinė, o turinys – socialistinis“, kaip beveik kasdien skelbia dienraščiai, tie turės iš rašytojo kelio pasitraukti ne tik kaip nereikalingas balastas, bet dar tiesiau – kaip kenksmingas soc. santvarkai elementas. Tą sakau atvirai, nes tatai nėra jokia paslaptis, o pats svarbiausias gyvenamos dienos reikalavimas.

Tačiau anuometinis Rašytojų sąjungos pirmininkas Petras Cvirka parašė Tarybų valdžią šlovinantį laišką: Reakcijos šunys visaip stengiasi juodinti naują tvarką Pabaltijos respublikose, pliauškia nebūtų daiktų, tačiau jau pats iš drg. Grušo laiško nuotaikų galėjai spręsti apie tikrąją dalykų padėtį. Tavo Tėvynėje, kurią Tu palikai prieš didžiuosius įvykius, prasidėjo tikrai pilnas entuziazmo, kūrybingas gyvenimas. <...> Lietuvos tarybinei respublikai reikalingi visi geros valios, gabūs ir norį dirbti žmonės. Mano patarimas vienas: mesk viską ir grįžk. Darbo atsiras. Jeigu tik supranti ir įvertini tuos didžiulius mūsų tėvynėj įvykusius pasikeitimus, jei tik nori dirbti – Tau darbo bus iki kaklo. Jei apsispręsi negalįs kol kas rašyti – galėsi versti klasikus, arba redaguoti klasikų leidinius.

Šis laiškas tapo galutiniu apsisprendimu vykti svetur. Laiške bičiuliui J. Kossu-Aleksandravičiui į Prancūziją rašė: ...turiu Dėdės Samo vizą, turiu kelionės bilietus. Tačiau manęs toji kelionė nė kiek nenušviečia. Vakar ėjau pasiklausti kada lėktuvas skrenda. Išeinant man taip graudu pasidarė: jau atitrūksti kažkur nuo savo žemės, uždarai vartus į visą tai, ką mylėjai. Kaip džiovininkas prieš mirtį, taip aš noriu pratęsti savo dienas arčiau tėvynės. Ak, man galva vos neplyšta, ir aš neesu tikras, ar paskutinę minutę imsiu ir negrįšiu jon. Tu supranti: likti be savo žemės, be savo krašto bendrų rūpesčių, be savo žmonių. Pas Dėdę Samą daug geresnes sąlygas  turėčiau medžiaginiu atžvilgiu, bet tai man nesvarbu. Dėl ko neapsisprendžiu, tai tik vienas dalykas: mano minties laisvė.

1940-ųjų gale pasiekė Amerikos žemę, pateko į naują kultūrinę terpę, tačiau juto, kad čia viešpatauja asmens laisvė, žodžio laisvė, spaudos laisvė, minties laisvė ir veikimo laisvė. Dienoraštyje įrašė: čia jautiesi žmogus esąs.

Dėstė Marianapolio kolegijoje, vėliau Scrantono universitete. Plėsdamas akiratį studijavo Fordhamo universitete amerikiečių kalbą ir literatūrą. Gavo darbą lietuvių skyriaus Informacinėje agentūroje Amerikos balsas (VOA), keletą dešimtmečių atsakingai atliko žurnalisto, o vėliau ir skyriaus vedėjo pareigas. Nuo pirmųjų dienų atvykimo į JAV įsitraukė į lietuvybės puoselėjimo darbus, bendradarbiavo spaudoje: Amerika, Studentų žodis, Vytis, Darbininkas, o svarbiausiu kūdikiu tapo daugiau nei 15 metų jo redaguotas žurnalas Aidai. Parengė ir išleido Lietuvos literatūros istoriją, leidinys išleistas anglų ir ispanų kalbomis.

Rūpinosi savo bičiulio Jono Aisčio iškvietimu iš Prancūzijos į Ameriką. Daug jėgų skyrė rašytojų, atsidūrusių Vokietijoje DP stovyklose materialiniu ir dvasiniu būviu: siuntė jiems maistą, knygas, rūpinosi jų iškvietimais į JAV. Kartu su kitais kūrė Lietuvių rašytojų draugiją JAV, buvo paskirtas revizijos komisijos pirmininku.

Amerikoje dėliojosi ir asmeninio gyvenimo džiaugsmas – iš Vokietijos išsikvietė savo gerai pažįstamą bičiulę Joaną Abramikaitę, su kuria sumainė žiedus. Juos vienijo bendri interesai – meilė literatūrai, menui. Viena po kitos pasaulį išvydo nuostabios dukros: Danutė, Joana, Aldona. Paaugus mergaitėms, J.Vaičiulaitienė dirbo Kongreso bibliotekoje. Žmona daug laiko skyrė šeimai. Ištikimai rūpinosi vyro kūryba – perrašinėjo jo rankraščius mašinėle, kurie sugulė į knygas. A. Vaičiulaitis pirmučiausiai užbaigė knygą Italijos vaizdai, kurią išleido K. Bradūnas Vokietijoje. 1951 metais už šią knygą Vaičiulaičiui paskirta pirmoji JAV Lietuvių rašytojų draugijos premija. Mažo formato, plona, subtiliais paprastais viršeliais knyga atrodė daugiau nei kukli. Reiklus kritikas A. Nyka-Niliūnas rašė: „Italijos vaizduose“ Vaičiulaitis ir toliau lieka ištikimas savo keliui. Čia dar labiau išryškėja jo estetizmas, klasicizmas ir stiliaus bei kalbos tobulumas. Vaičiulaitis, kaip nuoseklus estetas, skeptiškai žiūri į laiko srovės nešamą kasdienišką gyvenimą ir dievina nuo laiko nepriklausančią, bet gyvą meninę formą. Gamtą Vaičiulaitis stebi nesuinteresuoto stebėtojo akimis, ieškodamas spalvų bei momentų, vertų amžinos egzistencijos menų pavidalu. <...> Lietuvių kalba Vaičiulaičio lūpose yra nepaprastai tobulas instrumentas.

Parašo ir išleidžia novelių rinkinius – Kur bakūžė samanota; Pasakojimai; novelių ir apsakymų rinktinę Vidurnaktis prie Šeimenos; padavimų ir legendų knygą Gluosnių daina, pasakų Auksinė kurpelė, poezijos Ir atlėkė volungė. Tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje daug laiko skyrė vertimams – čia minime tik jo pamilto poeto Oskaro Milašiaus poezijos knygą Septynios vienatvės. Paties A. Vaičiulaičio kūryba versta į latvių, estų, lenkų, anglų, esperanto ir kt. kalbas.

A. Vaičiulaitis pasiaukojančiai dirbo lietuviško žodžio tarnystėje, norėjo, kad jis per amžių amžius eitų iš kartos į kartą. Jis tvirtai tikėjo, kad lietuvių kultūrininkai pirmoj vietoj turi kurti lietuvių kultūrą. Nepaprastai vertino rašantį žmogų: Jie aukoja savo poilsį, kad laikytų iškeltą didįjį mūsų tautos žiburį – kuriantįjį lietuvišką žodį. A. Vaičiulaitis buvo vienas iš tų, kurie per visas gyvenimo audras išlaikė iškeltą didįjį tautos žiburį – kuriantįjį lietuvišką žodį ir neleido jam užgesti.

 Rašytojo žmona Joana, puoselėdama vyro atminimą, kartu su prof. A. Zalatoriumi įsteigė novelės premiją, kuri įteikiama kas dvejus metus rašytojui, paskelbusiam geriausią kūrinį žurnale Metai. Dukros Danutė, Joana ir Aldona iki šių dienų tęsia šią gražią tradiciją, taip pat rūpinasi Tėviškės – Didžiųjų Šelvių kaime pastatų atstatymu.  

Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kuriame saugomas beveik visas A. Vaičiulaičio kultūrinis palikimas, parvežtas iš Bethesdos, rengiamos parodos, išleista archyvinė monografija, knygos Italijos vaizdai antra laida.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Virginija Paplauskienė, 2026 m.