Gimė būsimasis poetas Juknėnų kaime, Utenos rajone, 1905 m. vasario 11 dieną, ūkininkų šeimoje. Vyresnysis brolis Motiejus buvo pirmasis Antano mokytojas. Pulgis Andriušis, poeto kraštietis ir bendramokslis, vėliau prisimins tuos laikus: „Motiejus, apsivilkęs kaimiška rudinėle, priešokom „nagu užbrėždavo“ mums su Antanu skaitinius bei aritmetikos uždavinius ir eidavo šienauti ar arti, palikęs savo studentus daržinėlėj. Antanas Miškinis buvo geriau prasinešęs moksluose, tad bendra pamokų ruoša man labai ėjo į sveikatą“. (Iš knygos „Septinton įleidus“)

Į mokyklos suolą pirmą kartą A. Miškinis sėdo penkiolikmetis, išlaikęs egzaminus Zarasų progimnazijoje. 1923 metais būsimasis poetas jau Kauno „Aušros “ gimnazijoje. Čia rado gražų būrį veržlios jaunuomenės, susipažino su Jonu Aleksandravičium (vėliau Kossu-Aleksandravičium, Aisčiu), kuris taip nutapė tą susitikimą – „1923 metų rudenį atsitrenkė Aušros gimnazijon būrys rytų aukštaičių: Antanas Miškinis, Pulgis Andriušis ir kiti. Matydavau koridoriuose ir ypač drabužinėje vieną kareiviška miline, negailestingai sulankstyta kepure ir amžinu papirosu dantyse pramuštgalvį, kurs nuolat stumdėsi, dūko ir knygų ryšulėliu svaidėsi – jis man didžiai nepatiko.“ (Iš atsiminimų knygos „Apie laiką ir žmones“). Kartą A. Miškinis pasivijo einantį A. Aleksandravičių ir užkalbino. „Žodis po žodžio pradėjome kalbėti apie literatūrą. Pirmiausia apie rusus. Iš atminties neužsileisdami citavome viens kitam Lermontovą, Puškiną, Aleksandrą Bloką ir kitus.“ Abu brido į literatūrą ir tapo neišskiriami draugai. „Mes gyvenome drauge viename prieškambaryje, po to – vienoje palėpėje, kur pietų valgydavome vien duoną ir marių žuvį, kurią paprasti žmonės silke vadina.“ (Iš knygos „Dievai ir smūtkeliai“)

Šmaikštusis A. Miškinis jaunystėje buvo labai jautrus. „Dievai žino: jau treti metai, kaip pavasariais pas mane užeina didžiausia rezignacija ir apatija, ir graudžiausia nuotaika... Visa tai persimeta į baisias haliucinacijas, nemigos naktis, ir būna kažkas panašu į agoniją ar į savižudybę“ – rašė broliui Motiejui. Ši desperacija išsiliedavo eilėmis.

1926 m. A. Miškinis įstojo į Lietuvos universitetą, Humanitarinių mokslų fakultetą. Literatūrinė aplinka buvo gyva ir įdomi. Paskaitas skaitė Vaižgantas, B. Sruoga,  V. Mykolaitis-Putinas, V. Krėvė, J. A. Herbačiauskas. Ankštuose koridoriuose diskutuodavo, bendraudavo ne vienas jaunas rašytojas ar žurnalistas. A. Miškinis priklausė Humanitarinio fakulteto literatų sekcijai.

1928 m. išleido pirmąjį eilėraščių rinkinėlį „Balta paukštė“. Rinkinėlio niekas nepeikė, o Kazys Binkis pagyrė. Už antrą lyrikos rinkinį „Varnos prie plento“ (1935) A. Miškiniui buvo paskirta „Sakalo“ premija. Gana tiksliai šio rinkinio pobūdį nusakė K. Binkis. „Gražus, elegantiškas su savo „Varnomis“ Miškinis pasirodė. Šypsena ne iš džiaugsmo, bet taip sau, elegancijos dėlei.“ A. Miškinis žavėjosi K. Binkio asmenybe, dalyvaudavo kartu renginiuose. 1934 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą. Mokytojavo, dirbo Kauno radiofone.

Anot V. Kubiliaus, A. Miškinis gimtojo sodžiaus vaikas, šokęs vytis „Keturių vėjų“, pasuko atgal į gimtinės tylą ir grožį. Kaimą A. Miškinis poetizavo ir juo žavėjosi. Grįžęs iš Kauno, nusimesdavo kaklaraištį ir imdavo dalgį. Šmaikštus ir visada gero ūpo, žodžio kišenėje neieškantis mokytas studentas  rasdavo kalbą su jaunu ir su senu. „Jis ne tik mokėjo tobulai tarmiškai pasakoti kaimynų atsitikimus, bet ir pamėgdžioti balso intonacijas, individualius priepasakius, net judesius, keliais trumpais žodžiais nupiešdamas aplinką, statydamas klausytoją į peizažą“, – rašė Pulgis Andriušis, kurį A. Miškinis dažnai kabindavo ant danties.  Kaimo vakarėliuose A. Miškinis tuoj įsisukdavo į šokėjų ratą, gracingai pakaukšėdamas pusbačių nosimis į grindis. Pašokdindavo visas merginas, net pačias negražiausias. Po atlaidų sėdėdamas pašventory klausydavosi ubago Samėno istorijų apie kaimo žmones. „Atmintį turėjo fenomenalią. Po dešimties metų galėjo pasakyti, ką kurią dieną valgė ir ką kalbėjo. Ne gana to: taip gyvai ir vaizdžiai bei smulkmeniškai gebėdavo nupasakoti būdingus tos dienos įvykius, nors paprasčiausius ir nereikšmingiausius, kad klausančiam atsistodavo prieš akis ta diena daug aiškiau nei vakarykštė“, – prisiminė J. Aistis. Iš atsiminimų knygos „Apie laiką ir žmones“ puslapių Antanas nužengia tarsi gyvas. Rašė ją J. Aistis tada, kai mylimas poezijos brolis Antanas „ėjo į Golgotą“ lageryje.

Nuo 1944 metų poetas aktyviai įsitraukė į pasipriešinimo organizacijas, priklausė partizanų „Tauro“ apygardai, redagavo „Laisvės žvalgo“ laikraštį. 1948 m. suimtas, kalintas Mordovijos, Olžeraso, Omsko lageriuose.

A. Miškinienė prisimena, kad tą naktį, kai atvyko poeto suimti, po kratos, po atsisveikinimo, karininkas pasakė: „Nu, pojechali“(liet. važiuojam). A. Miškinis žvaliai atsakė: „Jechat, tak jechat, skazal vorobei, kagda koška chvatila jevo za chvost“. (liet. Važiuoti, tai važiuoti, pasakė žvirblis, kai katė nustvėrė jį už uodegos). Enkavedistai nusijuokė, nes tokį areštantą matė pirmą kartą ir visi lalėdami išėjo pro duris. Tikriausiai A. Miškinis nenorėjo dar labiau traumuoti devynmetės dukters Jolantos.

Kančią lageryje A. Miškinis atlaikė – jis mokėjo kitus paguosti ir prajuokinti, gražiai pasakojo  apie literatūrą, jaunimą mokė kalbų. Mintys apie kančią išsiliejo kūryboje. Rašė giesmes, psalmes, kurias kaliniai mokėsi atmintinai, tekstai keliavo iš lūpų į lūpas. „Psalmes“ kaliniai giedodavo kaip maldą, įsirašinėjo į albumų viršelius, slapstė ir saugojo grįžę į Lietuvą. Psalmes pirmą kartą slapta išleido A. Jakimavičius 1984 m. „Didžiausias kryžius, uždėtas vienam iš neoromantikų, prikelia jo kūrybines galias. Baisiausias laikas įkvepia stipriausią poeziją“, – teigia R. Tūtlytė.

„Man sakysim, Apvaizda suteikė retą progą pažvelgti į žmogaus sielą labai iš arti. Aš mačiau, koks jis gražus ir kilnus, ir deja, mačiau, koks jis tasai išgarsintas gamtos karalius yra archibestija“, – iš lagerio rašė A. Miškinis broliui Motiejui 1956 m. A. Miškinio tremties kūrybos rankraščiai saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje pripažinti nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektais ir 2011 m. įtraukti į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą nr. 49.

Grįžęs iš lagerio 1958 m. pasiligojęs A. Miškinis stengėsi prisitaikyti prie naujo gyvenimo, kovoti nebenorėjo. Parašė keletą laiškų E. Mieželaičiui, prašydamas pagalbos. Paskelbė keletą eilėraščių apie savo „klaidas“. „Aš su Tavim gražuole liaudie, mano klaidos lai atminimuos bepaliks“. Dalis inteligentų, kurie jį gerbė kaip Sibiro lagerių kankinį, nuo A. Miškinio nusisuko.

Mėgo literatūros vakarus, gražiai išraiškingai skaitydavo eilėraščius, bendravo su jaunais ir bendraamžiais rašytojais „Poezijos pavasario“ renginiuose. Pasakojimus apie mylimus kaimo žmones sudėjo į knygą „Žaliaduonių gegužė“. Lagerio draugas A. Dambrauskas prisimena girdėjęs beveik visas istorijas. Tais linksmais nuotaikingais pasakojimais guodė Sibiro „akademijų“ draugus. Mirė Vilniuje, 1983 m. gruodžio 16 d.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Regina Mažukėlienė