Antanas Gustaitis – vienas iš nedaugelio išeivių rašytojų, savo kūrybai pasirinkęs satyros žanrą. Jo eilėraščiai taiklūs, atveriantys kitų dažnai nutylimas mintis ir komiškai pabaksnojantys žmonių nosis į jų pačių ydas. Šio rašytojo veidą ir kandžią plunksną pažino visi tie, kurie, kaip ir jis pats, atsidūrė anapus Atlanto traukdamiesi nuo sovietinio teroro. Penkių poezijos knygų autorius buvo laukiamas renginiuose, o klausydamasi jo skaitymų salė dažnai raičiodavosi iš juoko. Tad kas gi tas asmuo, sugebėjęs per humoro prizmę žvelgti į skaudžiausius asmeniui ir tautai dalykus?
Satyriku šis asmuo tapo tik išeivijoje, nepriklausomoje Lietuvoje jis garsėjo kaip radijo dramaturgijos pradininkas, vaizdelių kūrėjas, teatralas. Gimtasis A. Gustaičio kaimas, įsikūręs Marijampolės apskrityje, turėjo tą patį vardą – Gustaičiai. Čia 1907 metų kovo 12 dieną Vinco ir Magdalenos šeimoje ir gimė berniukas. Šalyje buvo vokietmetis – pradėjęs lankyti lietuvišką pradinę mokyklą, kuri buvo įsteigta be vokiečių žinios, vieną rytą su kitais mokinukais atėjęs pamatė sumuštus mokytojus o mokyklą uždarytą. Taikantis prie laikmečio realijų, teko baigti vokišką mokymo įstaigą mieste, patvirtintą valdžios.
Vėliau A. Gustaitis įstojo mokytis į Marijampolės mokytojų seminariją, kur už gerą mokymąsi gavo stipendiją. Artimai bičiuliavosi su V. Montvila, kurio pavyzdžiu net „bandė rašyti „rimtus“ eilėraščius“, K. Boruta, kuris savo redaguojamame žurnale „Jaunimas“ atspausdino pirmuosius A. Gustaičio poetinius bandymus. „Aš 1927 m. baigiau Marijampolės mokytojų seminariją, o mano geriausias draugas seminarijoje buvo Kazys Boruta“ – rašė antroje gyvenimo pusėje Gustaitis buvusiai Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorei Marijai Macijauskienei. Šiuo studijų laikotarpiu pabudo ir A. Gustaičio susidomėjimas teatru: jis lankė visus atvykstančių teatrų spektaklius, o sykį atsitiktinai pats buvo paprašytas suvaidinti antraeilį vaidmenį greta profesionalų, kas jo domėjimąsi šiuo menu dar paskatino. Jaunystę A. Gustaitis atidavė, anot M. Macijauskienės, „teatrui ir radiofonui“. „Teatrą taip mėgau nuo jaunystės, kad dėl gero filmo bilieto kartą pardaviau turtingesniam draugui savo kepurę“ – prisiminė jis pats. Trūkstant lėšų pragyvenimui ir pomėgiams, A. Gustaitis prisidurdavo pinigų teikdamas privačias pamokas. Vėliau rašė, kad nemažai gimnazistų, kurie pas jį papildomai privačiai mokėsi, pasiekė gerų rezultatų: „Kasmet gimnazijoje lietuvių kalbos pataisą gaudavęs žydukas vėliau iškopė net į Vilniaus universiteto profesorius“.
Baigęs mokytojų seminariją ir privalomai atidirbęs vienerius metus pagal paskyrimą, A. Gustaitis atvyko mokslų tęsti į Kauną, dabartinį Vytauto Didžiojo (buvusį Lietuvos) universitetą, kur mokėsi lietuvių ir vokiečių filologijos. „Šiandien atsigrįžus į praeitį atrodo, kad niekad nebuvo gražesnio gyvenimo tarpo kaip universiteto dienos. Ir visai ne dėl studentiškų išdaigų ar jauno žmogaus rūpesčių stokos. Dauguma mūsų buvo rimti studiorai. Į universitetą atvykę iš kaimo su keliais litais kišenėje, juodos duonos kepalu pažastyje ir lašinių paltimi ant pečių, kaip, amžiną atilsį, vėliau čia buvęs Kanados universiteto profesorius Antanas Ramūnas-Paplauskas, su kuriuo teko gyventi viename kambary. Atsiminimuose vaidenasi gaivus anų laikų tikėjimas, kad mūsų dar laukia šviesesnė ateitis. Ir mūsų pačių, ir Lietuvos“ – šiltai prisiminė A. Gustaitis studijų dienas vėliau. Kartu su kitais jis lankė B. Sruogos, „išsiskiriančio iš kitų ir ūgiu ir būdu“ organizuotą Teatro seminarą, klausėsi V. Mykolaičio-Putino („rimčiausias ir autoritetingiausias lietuvių literatūros dėstytojas“), prof. V. Biržiškos ( „tiesiog į jį įsikūnijusi mūsų senoji literatūra“) ir kitų paskaitų. Pats rašė lyrinius eilėraščius, kūrė dramas, bendradarbiavo to meto literatūrinėje spaudoje. „Universitetiniais laikais ir vėliau rašiau radio vaidinimus. Rodos, 1934 m. sulipdžiau dail. St. Ušinsko suorganizuotam pirmajam Lietuvoje lėlių teatrui eiliuotą pjesę „Silvestras Dūdelė“, o rež. Romualdui Juknevičiui sukūriau 5 veiksmų komediją „Slogučiai“, kurią jis 1937 m. pastatė Klaipėdos teatre.“ – prisiminė A. Gustaitis savo kelio pradžią. Komedija per humoro prizmę žvelgė į valdininkų gyvenimą.
Baigęs studijas ėmė darbuotis pagal specialybę – Aukštadvaryje dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas. Vedęs aktorę Aleksandrą Zdanavičiūtę, toliau gyveno Aukštadvaryje, pas žmoną į Kauną grįždamas tik savaitgaliais, ir tuo pačiu tebelankė Balio Sruogos organizuojamą Teatro seminarą. „Universitete – vienintelis auklėtojas ir mokytojas, vėliau ir draugas prof. Balys Sruoga, kurį iki mirties minėsiu su didžiule pagarba“ – rašė A. Gustaitis apie šį žymų dramaturgą. Kaip tik B. Sruogai jis liko dėkingas už tai, kad iš mokytojo ėmė virsti menininku – su šio rekomendacija A. Gustaitis gavo darbą Klaipėdos radiofone. „Mokytojo darbas manęs niekada neviliojo ir nežavėjo. <...> Tad Lietuvoje valdiškose mokyklose darbavausi tiktai trejus metus, kol prof. Balys Sruoga nuvairavo mane į daug patrauklesnę ir artimesnę mano charakteriui ir polėkiams karjerą“ – A. Gustaitis už tai B. Sruogai jautėsi tikrai skolingas. Jis rengė radijo vaidinimus, kurių anksčiau nebūta, kūrė kultūrines programas, įtiko ir lietuviams, ir gausiai tame krašte gyvenusiems vokiečiams. Deja, ramus gyvenimas ilgai netruko – Klaipėdos kraštą okupavus naciams, radijo veikla nutrūko. Vėliau 1939 m. persikėlus į Vilniaus radiofoną, jį netrukus užėmė rusai. „1940 m. rusai į Vilnių grįžo kaip okupantai. „Kairysis tautininkas“ Gustaitis nebuvo jiems pakankamai patikimas, tad iš Vilniaus radiofono jį tuojau atleido. Bet, gal šiek tiek senų draugų remiamas, jis buvo paskirtas Vilniaus dramos teatro direktorium. Nelengvos ten buvo jo dienos. Teatrą teko beveik iš naujo organizuoti, su dideliu apdairumu teko ir naujos valdžios patvarkymų paisyti. Bet A. Gustaitis, žinoma, rizikuodamas galva, sugebėjo į teatrą priimti tokius lietuvius, kurie niekur nebegalėjo darbo gauti. Jo sekretorius buvo kunigas, vienas aktorius – buvęs policijos vadas, keli scenos darbininkai – jau tada pogrindžio veikėjai.“ – rašė S. Santvaras apie dar vieną netikėtą A. Gustaičio karjeros šuolį. Tačiau nėra ramybės žmogui karo perversmuose ir okupacijose. 1941 m. grįžus vokiečiams ir perkėlus A. Gustaičio darbo vietą į Kauno radiofoną, jis kurį laiką darbavosi čia, bet po trejeto metų darbo vokiečiai radiją lietuvių kalba uždarė, o A. Gustaitį kartu su kitais išvežė į Vokietiją priverstiniams darbams. Pavykus išsivaduoti, jis sėkmingai grįžo į Lietuvą. Vienaip ar kitaip, A. Gustaitis tapo vieninteliu Lietuvos rašytoju, kuriam teko dirbti visuose trijuose radiofonuose.
Tais pačiais, 1944-aisiais metais, artėjant antrajai rusų okupacijai, A. Gustaitis, nematydamas kitos išeities ir bijodamas teroro, jau savanoriškai išvyko Vokietijon, kartu išsiveždamas jauną žmoną Aleksandrą bei sūnelį Algimantą.
Apsistojęs vienoje iš Vokietijoje įkurtų pabėgėlių stovyklų, neketino stabdyti savo kultūrinės veiklos. Kartu su aktore žmona įkūrė Ravensburgo teatro Dramos studiją, veikusią dvejus metus, važinėjo po stovyklas su paskaitomis apie lietuvių literatūros klasikus, noriai rašiniais prisidėjo prie P. Andriušio įkurto nereguliariai ėjusio laikraščio „Dievo paukšteliai“ leidybos, gastroliavo su vadinamąja „ketveriuke“. „Žodžio sakytojai“, vėliau praminti tiesiog „Skrajojančia ketveriuke“, keliavo po visas lietuvių apgyvendintas pabėgėlių stovyklas, skaidrindami jų sielas savo pasirodymais. Rašytojai Bernardas Brazdžionis, Stasys Santvaras, Pulgis Andriušis ir A. Gustaitis puikiai papildė vienas kitą, ir atlikdami skirtingo žanro skaitymus, kūrė vientisus pasirodymus, sulaukdavusius gausių ovacijų ir prašymų pakartoti. Kiekvienas jų turėjo pravardę: B. Brazdžionis buvo vadinamas „pranašu“, S. Santvaras – „bajoru“, P. Andriušis – „popiežininku“, o A. Gustaitis – „peklininku“. „Priežastis peklininko vardui susidaryti buvo, berods, ta, kad vienu metu mūsų Antanas Gustaitis prieš ilgą ir pavojingą kelionę iš prancūzų į amerikiečių zoną parašė graudžiai linksmą poemą apie visiems žinomą raguotį, pavadindamas ją „Velnijada“. Toje poemoje velnias buvo parodytas kiek kitaip negu Pekliškoje knygoje: kasdieniškai patrauklus, su marškiniais ir chalatu, pridengiančiu uodegą, ne tik gundąs, bet ir mylįs, ne tik baudžiąs, bet ir pamokąs. Kai to žmogiškojo velnio autorius po kiek laiko vėl pasirodė tarpstovyklinėje kelionėje, nors šį kartą jau su naujomis, nebe velniškomis, literatūrinėmis temomis, jis jau vienbalsiai buvo Peklininku vadinamas“ – rašė Ben. Babrauskas „Drauge“ 1952 m.
Ketveriukės klajones pertraukė pasikeitusi politinė situacija. Naikinant pabėgėlių stovyklas, P. Andriušis pasirinko Australiją, likusieji trys vienas paskui kitą išvyko į JAV. A. Gustaitis gavo iškvietimą ir pasiekė Bostoną. Čia „ketveriukė“, P. Andriušį pakeitus dramos teatro aktoriui H. Kačinskui, dar kurį laiką gyvavo ir linksmino žmones. Naujosios sudėties „ketveriukė“ pirmąsyk pasirodė 1949 m. Niujorke, H. Kačinskas skaitė senosios lietuvių literatūros kūrinius.
Veikla duonai ir būstui buvo tokia, kaip ir daugelio emigrantų – darbai fabrikuose ir kitur, už ką galima prasimaitinti ir pramaitinti šeimą. Tačiau norint net ir šalia sunkiausio darbo lieka laiko ir sielos veiklai – A. Gustaitis aktyviai dalyvavo rašytojų veikloje, tapo susijungusios Lietuvių rašytojų tremtinių draugijos (LRTD) ir Lietuvių rašytojų draugijos (LRD) valdybos nariu. Aktyviai dalyvavo įvairiuose vakaruose, pats noriai juos organizavo. Kartu su P. Lembertu, V. Vizgirda, Bern. Brazdžioniu darbavosi savo pačių įkurtame Rašytojų klube, kuris po savo sparnu glaudė ir kitus menininkus.
Nors baigęs pedagogiką, A. Gustaitis netroško dirbti mokytoju. Tautiečiai įprašė jį tapti Bostono aukštesniosios šeštadieninės lituanistinės mokyklos mokytoju bent laikinai. Sutikęs trumpam pavaduoti direktorių Kazį Mockų, A. Gustaitis toje mokykloje pradirbo apie du dešimtmečius, dėstė lituanistiką ir istoriją.
Neapleisdamas humoristo vaidmens, greta to A. Gustaitis dirbo laikraščio „Keleivis“ redakcijoje, rašė vedamuosius. Kartą per savaitę ėjęs laikraštis buvo leidžiamas 23 000 egzempliorių tiražu ir buvo pagrindinis Amerikos socialistinės minties lietuviškas leidinys. A. Gustaitis jame dirbo nuo 1953-ųjų iki pat paskutinio numerio 1979-aisiais. Buvo galima rasti A. Gustaičio kūrybos ir šmaikščių straipsnių ir kituose leidiniuose: „Aidai“, „Metmenys“, „Gabija“... Neapleido ir savo mylimo teatro – kai Dramos studijos įkūrėjas H. Kačinskas iš Bostono išvyko gyventi į Niujorką, vadovavimą jai perėmė A. Gustaitienė drauge su vyru. Beje, savo bičiulio H. Kačinsko atminimui A. Gustaitis nuveikė didelį darbą – jis drauge su žmona ir A. Petručiu bei P. Viščiniu išleido kompaktinę plokštelę su H. Kačinsko magnetofoniniais įrašais.
Laimingas atsitiktinumas, kad netrukus atvykusi bičiulių Santvarų šeima, Gustaičių pakalbinta, išsinuomojo, o vėliau ir įsigijo antrąją to paties namo dalį. Taip skirtingo kūrybinio žanro, bet sielomis artimi bičiuliai tapo kaimynais, kur ir nugyveno likusius jiems skirtus metus. Bernardas Brazdžionis, 1955 m. išvykęs gyventi į Kaliforniją, taip pat neatitolo nuo jaunystės laikų vienmečio bičiulio: muziejuje saugomas jų susirašinėjimas, tarpais kandokas, bet visada bylojantis apie artimą ryšį ir vienas kito supratimą.
Nors buvo žinomas feljetonistas ir satyrikas, spausdinti savo kūrybos A. Gustaitis neskubėjo. Po 1934 m. pasirodžiusios „Silvestro dūdelės“ ir 1937 m. „Slogučių“, naujoji knyga išėjo tik 1956-aisiais ir vadinosi „Anapus teisybės“. Palankūs atsiliepimai ir skaitytojų susidomėjimas buvo dideli, tačiau A. Gustaitis ir toliau neskubėjo. Knyga „Ir atskrido juodas varnas“ pasirodė tik po dešimties metų. Už ją autorius gavo Lietuvos rašytojų draugijos (LRD) premiją, o leidimas buvo pakartotas po keleto metų, nes norinčių knygą įsigyti buvo daugiau nei išleista egzempliorių. Be minėtųjų knygų taip pat nemažais laiko intervalais JAV pasirodė trejetas: „Saulės šermenys“ (1973 m.), „Ko liūdi, putinėli?“ (1982 m.) ir „Pakelėje į pažadėtąją žemę“ (1987 m., apdovanota JAV Lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos literatūros premija). Tais pačiais metais Lietuvoje pasirodė A. Gustaičio poezijos rinktinė, pavadinta „Pasiglostymo palaima“. Vieną knygą, pavadintą „Žąsino taukai“, aktyvusis „dypukas“ ketino išleisti dar Vokietijoje, bet sudarytą rankraštį įteikus leidėjui, knyga dėl piniginių kliūčių nebuvo išspausdinta. Rankraštis dabar saugomas muziejuje.
Parengė Išeivių literatūros skyriaus muziejininkė Jurgita Davidavičiūtė