Neatsitiktinai „Literatūrinės Lietuvos“ puslapiuose minime išeivių rašytoją, satyriką, poetą, žurnalistą, redaktorių, kultūros ir visuomenės veikėją Aloyzą Baroną. Jis tvirtai įsirašė į Lietuvos kultūros istorijos puslapius, savo darbais ir kūryba palikdamas juose ryškius pėdsakus. Nuo 1944 metų gyveno svetimoje žemėje, tačiau iki pat mirties nenuilstamai dirbo dėl Lietuvos. Aplinkinius stebindamas ne tik įvairia kultūrine ir visuomenine veikla, bet ir savo kūrybiniu talentu: per trisdešimt metų parašė ir išleido beveik trisdešimt knygų. Savo kūrinius pradėjo spausdinti 1937 m. Nepriklausomos Lietuvos spaudoje – „Žvaigždutėje“, „Ateityje“, „Šviesos spinduliuose“. Vokietijoje jo novelės pasirodė „Aiduose“, „Mintyje“. 1947 m. laiške poetui A. Nykai-Niliūnui mini, kad yra parašęs nemažai kūrinių, tačiau leisti pirmosios knygos neskubėjo. Rotoprintu atspausdinta knygelė vaikams „Kačiukai“ išėjo 1947 metais Vokietijoje. Amerikoje debiutavo 1951 m. knygomis: „Žvaigždės ir vėjai“ ir tais pat metais išėjusia – „Debesys plaukia pažemiu“. Po pirmųjų knygų jo kūrybinė dvasia ir drąsa plėtėsi ir stiprėjo: beveik kiekvienais metais leido novelių knygą, romaną ar satyrinių eilėraščių rinktinę. Visų išleistų knygų nesuminėsime, tačiau galima išskirti šias: „Antrasis krantas“ (1954), „Sodas už horizonto“ (1955), „Saulės grįžimas“ (1964), „Išdžiūvusi lanka“ (1970), „Šilko tinklai“ (1974), romanai „Užgesęs sniegas“ (1953), „Mėnesiena“ (1957), „Vieniši medžiai“ (1960), „Lieptai ir bedugnės“ (1961, apdovanotas „Draugo“ premija), „Trečioji moteris“ (1966, apdovanotas „Giedros“ korporacijos premija), „Pavasario lietus“ (1968), „Vėjas lekia lyguma“ (1971), „Abraomas ir sūnus“ (1973, apdovanotas „Draugo“ premija), „Laivai ir uostai“ (1979). Parašė humoristinių eilėraščių ir išleido juos dr. S. Aliūno slapyvarde: „Valerijono lašai“ (1975), „Trejos devynerios“ (1961), „Alijošiaus lašai“ (1975); religinių pasakojimų ir legendų rinkinį „Valandos ir amžiai“ (1958); kūrinių vaikams: apsakymai „Mėlyni karveliai“ (1958), poemėlė „Daina prie ežero“ (1969); humoristinį romaną „Antras pasaulis“ (išspausdintas 1980 m. „Drauge“). Po rašytojo mirties N. Baronienė išleido jo knygas „Trisdešimt istorijų suaugusiems“ (1981), „Mirti visada suspėsi“ (1981), „Daiktai kasdieniai“ (1985).
 Parodoje eksponuojamos ne tik beveik visos rašytojo knygos, bet ir originali archyvinė medžiaga, kurią šio straipsnio autorei perdavė jo žmona Nijolė Narbutaitė-Baronienė. Tiek artimieji, tiek jo draugai apibūdino A. Baroną, kaip nepaprastai šviesią ir kūrybingą asmenybę, nenuilstamą kultūros ir visuomenės veikėją, šmaikštų satyriką, gerą, nuoširdų, ištikimą draugą. Tyrinėjant A. Barono archyvinę medžiagą: dokumentus, laiškus, rankraščius, nuotraukas, knygas, atsiveria nauji ir lig šiol nežinomi rašytojo gyvenimo ir kūrybos faktai, išryškėja jo esminiai kūrybos ir charakterio bruožai.
A. Baronas gimė 1917 m. gruodžio 12 d. Vabalninke. Savo biografijos nuotrupas rašytojas užfiksavo rankraštyje „Apie kasdienybę“: „Gimiau mūrininko šeimoje Vabalninke ir vasarą ganiau. <...> Vabalninke nebuvo gimnazijos, reikėjo važiuoti į Biržus ir todėl jokių galimumų mokytis nebuvo.“ Iš saugomų jo rinkinyje dokumentų galima teigti, kad A. Baronas atkakliai siekė mokslo: mokėsi Kaune, Amatų mokykloje, studijavo VDU. Vėliau, pasitraukęs į Vokietiją, tęsė studijas Frankfurto prie Maino universitete. Vokietijoje įstojo į Lietuvių rašytojų draugiją tremtyje, o Amerikoje susijungus LR draugijoms, gavo JAV Lietuvių rašytojų draugijos pažymėjimą. Rinkinyje saugomi originalūs A. Baronui išduoti dokumentai: Lietuvos Respublikos Švietimo ministerijos Vilijampolės Vaikelio Jėzaus draugijos Amatų mokyklos baigimo pažymėjimas (1936), Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos fakulteto (1942) bei Johanno Wolfgango Goethe‘s Frankfurto prie Maino universiteto Filosofijos fakulteto studento studijų knygelės (1946–1949) bei įvairūs asmens liudijimai. A. Baronas VDU studijavo filosofiją ir filologiją, klausėsi J. Ambrazevičiaus, L. Dambriūno, J. Griniaus, A. Maceinos, Z. Ivinskio, P. Skardžiaus paskaitų.
Parodoje eksponuojamos nuotraukos, kurios atveria A. Barono gyvenimo kelią: originalios nuotraukos su tėvais ir artimaisiais Vabalninke (1937 m.), su broliu Benu (1939 m.), su studijų draugais Kaune (1942 m.). Neįkainojamą vertę turi nuotraukos, kuriose užfiksuotos gyvenimo Vokietijoje akimirkos: Hanau DP stovyklos, studijų Frankfurto universitete (1944–1949 m.) ir poilsio valandėlės. Studentai ateitininkai rengė suvažiavimus, stovyklas; vyko kultūros vakarai, diskusijos. Buvo leidžiamas žurnalas „Studentų dienos“, kuriame bendradarbiavo A. Baronas. Jis kartu su draugais sumanė ir leido Hanau stovykloje humoristinį laikraštį „Irklo kotas“.
Per archyvines nuotraukas galime atsekti jo gyvenimą Amerikoje. Iš pat pradžių jam teko dirbti sunkius fizinius darbus, tačiau tai nebaugino. Jį labiau slėgė tai, kad visuomeniniam, kultūriniam ir kūrybiniam darbui lieka vis mažiau laiko. Laiške savo draugui Juozui Baužiui rašė: „Norime ar nenorime, bet mes menkėjame kultūriniai daugiau, nepaprastai daugiau nei neįsivaizduojamu tempu negu tai buvo Vokietijoje. Mes nebeturime laiko niekam geresniam, mes dirbame ne savo darbą ir tai yra bausmė.“ Laimei, nuo 1955 jis tapo vienu iš dienraščio „Draugas“ redaktorių, redagavo humoristinį skyrių „Spygliai ir dygliai“. Paskelbė literatūros, teatro kritikos ir publicistikos straipsnių. Nuotraukose jis užfiksuotas už darbo stalo dienraščio „Draugas“ redakcijoje; Lietuvių rašytojų draugijos veikloje (buvo ne tik valdybos narys, bet ir pirmininkas); buvo veiklus Lietuvių fronto bičiulių draugijos narys. Įdomios nuotraukos, kuriose A. Baronas užfiksuotas su savo augintiniais – Čikagos moksleivių ateitininkų kuopos literatų būreliu. Jį lankė būsimoji rašytoja ir ilgametė laikraščio „Draugas“ redaktorė Danutė Brazytė-Bindokienė bei vėliau tapusi rašytojo žmona – Nijolė Narbutaitė.
A. Baronas dalyvavo Lietuvių rašytojų veikloje ir Amerikoje. Jis įsitraukė į susijungusių LRD tremtyje ir LRD JAV Lietuvių rašytojų draugijos darbą. 1966–1970 metais jam patikimos LRD JAV pirmininko pareigos. Šie metai atėmė nemažai laiko ir jėgų rengiant įvairius minėjimus, kūrybos, literatūros vakarus. Jis ne tik rengė vakarus, bet ir pats entuziastingai juose dalyvavo. Turėjo aktoriaus gyslelę, mokėjo sudominti ir valdyti auditoriją, puikiai skaitė savo kūrinius. Grupinėse nuotraukose jis užfiksuotas su rašytojais, visuomenės veikėjais: B. Brazdžioniu, J. Jankumi, A. Kairiu, S. Džiugu, su V. Adamkumi, R. Mieželiu, J. Kojeliu.
Laiškuose veriasi jo rūpestis dėl kūrybos. Sulaukęs palankaus vertinimo iš amerikiečių spaudos, „Manyland“ spaustuvės vedėjui S. Zobarskui rašė: ,,Saturday Review baladžio 2 d. mano knygą rekomendavo <...>, malonu pamatyti savo pavardę šalia Steinbecko. SR recenzija yra moralinis laimėjimas ne tik mano ir leidyklos, bet ir visų lietuvių rašančiųjų. <...> suprantu, kad dabar veršis į anglų pasaulį visi, nes jei toks prastai rašąs Baronas pralindo, tai juk visi geriau rašo.<...> O‘Gara Cicero Life pacitavo SR recenziją. Puikus vyras matyt norėjo parodyti, kad ne jis vienas apie mano knygą geros nuomonės, nes vietos gyventojai gali pradėti ūžti, kam dypuką taip garsina. Su Footbridges aš visapusiškai laimėjau. Buvau pagerbtas vietos laikraščių ir geriausio JAV literatūros žurnalo. Daugiau nieko negalima norėti. Įdomu tik kaip tai atsitiko, manau, kad bus Clark Mills padėjęs.“ A. Barono kūrybą aukštai vertino „Cicero Life“ žurnalistas, buvęs karo korespondentas, Sean O‘Gara. Perskaitęs A.Barono romaną „Footbridges and Abysses“ („Lieptai ir bedugnės“), buvo sukrėstas tikroviškai pateiktų faktų apie Antrąjį pasaulinį karą. Sean O‘Gara surengė A. Barono garbei paminėjimą, kurio metu jam buvo įteiktas reikšmingas „Kiwanio“ klubo apdovanojimas. Keletas A.Barono romanų yra išversta ir į latvių kalbą.
Parodoje galime išvysti jo kūrybinius rankraščius: „Palikimas“, „Kelionė“, „Šuo ir senis“ ir kt. Rašytojas, literatūros kritikas Benediktas Babrauskas, vertindamas jo kūrybą teigė: „Autorius, turįs savo sakinį, turįs savą stilių, savą tematiką bei problematiką, savų veikėjų kolekciją. Galima kritikuoti jo stilių, nesutikti su jo filosofija, nepatikėti jo veikėjais, bet negalima jam nepripažinti savito veido, negalima jo nepažinti, o tai jau yra rašytojo diplomas.“  
 

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Paplauskienė