Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikr. Alfonsas Čipkus, 1919–2015 m.) yra vienas iškiliausių moderniosios lietuvių poezijos kūrėjų, reikliausias literatūros kritikas, spalvingiausias bei įžvalgiausias memuaristas, pasaulinės literatūros klasikų kūrinių vertėjas. Savo gyvenimą paskyrė kūrybai – lietuviško žodžio tarnystei. Nepriklausomos Lietuvos universitetų auklėtiniai, – Henrikas Nagys, Kazys Bradūnas ir A. Nyka-Niliūnas, – 1944 m. pasitraukę iš tėvynės nuo sovietinės okupacijos į Vokietiją, subūrė tvirtą intelektualų branduolį. Puoselėdami gimtąją kalbą, jie iš Vakarų Europos kultūros sėmėsi dvasinių turtų, išlaikė aukštą meninį bei estetinį savo kūrybos lygį. K. Bradūnas parengė ir 1951 m. išleido jaunųjų literatų antologiją „Žemė“, sutelkdamas joje ne tik savo, A. Nykos-Niliūno, H. Nago, bet ir jiems dvasiškai artimų poetų – Vytauto Mačernio bei Juozo Kėkšto – eilėraščius. Filosofas Juozas Girnius, parašęs įžanginį „Žemės“ tekstą – jų kūrybinį manifestą – tapo šios kartos ideologu. Apibendrindamas jų kūrybą teigė, kad tai yra „žmogaus prasmės žemėje poezija“. Iš žemininkų kartos A. Nyka-Niliūnas išsiskyrė unikaliu, lig tol lietuvių literatūroje neskambėjusiu balsu, tapo gelmingos egzistencinės poezijos pradininku. Išleido penkias poezijos knygas: „Praradimo simfonijos“ (1946), „Orfėjaus medis“ (1953), „Balandžio vigilija“ (1957), „Vyno stebuklas“ (1974), „Žiemos teologija“ (1985). Reikšmingą vaidmenį atliko būdamas įvairių leidinių redakcinės kolegijos nariu arba bendradarbiu: metraščio „Tremties metai“, antologijos „Žemė“, žurnalų „Aidai“ ir „Literatūros lankai“, Bostone leistos „Lietuvių enciklopedijos“. A. Nyka-Niliūnas yra vienas iš monumentalios studijos „Lietuvių egzodo literatūra 1945–1990“, išleistos 1992 m. Čikagoje, bendraautorių. Jis – vienas žymiausių XX a. vertėjų: atskiromis knygomis išleido V. Šekspyro „Hamletą“, Charleso Baudelairo „Paryžiaus spliną“, Vergilijaus „Georgikas“, Senojo Testamento „Giesmių giesmę“. Jis parengė lyrikos vertimų knygą „Poezija iš svetur“, ji 2010 m. išleista Lietuvoje. Nuo 1938-ųjų iki pat mirties A. Nyka-Niliūnas rašė dienoraščius, kurie atskiromis knygomis „Dienoraščio fragmentai“ išleisti Čikagoje, o vėliau – Lietuvoje. Šiuose savo turiniu, stiliumi, žanriniu aspektu, minties gelme, apimtimi analogo lietuvių literatūroje neturinčiuose tekstuose per rašytojo, jo artimųjų ir draugų gyvenimus veriasi XX–XXI a. kultūrinės, istorinės, politinės aspiracijos. 1997 m. už nuopelnus kultūros ir literatūros srityje A. Nykai-Niliūnui paskirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, o Vytauto Didžiojo universitetas suteikė jam Garbės daktaro vardą.
Savo kūrybinį ir kultūrinį palikimą A. Nyka-Niliūnas patikėjo Maironio lietuvių literatūros muziejui, jame gausu dokumentų, nuotraukų, epistolikos, meno kūrinių, memorialinių daiktų, spaudinių, jis pasižymi ir rinktine memorialine biblioteka. Kultūros paveldas tyrinėjamas, tvarkomas, eksponuojamas ir skelbiamas.
 

Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė