Poetė, dailininkė, mokytoja Aldona Veščiūnaitė-Janavičienė (1923–2012) paliko neišdildomus pėdsakus Lietuvos kultūros ir literatūros istorijoje. Parašė ir išleido penkias poezijos knygas: „Žodžiai kaip salos“ (Čikaga, 1976), „Aidinčios upės“ (Čikaga, 1976), „Medžiai ryto laisvėj“ (Čikaga, 1999), „Blykstelėjimai šimtmečiui baigiantis ir kiti netikėtumai...“ (Čikaga, 2004), „Edvinas gražiaveidis, keliauja į Marsą“ (Čikaga, 2006). A. Veščiūnaitės dailės darbai pasiliko dukrų ir draugų namuose. Daug laiko ir jėgų skyrė lietuvybės puoselėjimui svetur – keletą dešimtmečių mokytojavo Sidnėjaus lietuvių gimnazijoje.
Šiais metais minime A. Veščiūnaitės 95-ąjį gimtadienį, todėl tikslinga praskleisti Maironio lietuvių literatūros muziejuje esančias archyvalijas ir iš arčiau žvilgtelti į šios talentingos moters gyvenimo ir kūrybos kelią.
A. Veščiūnaitė gimė ir augo technišką išsilavinimą, bet meno sielą turinčio tėvo Anupro ir jo žmonos Onos šeimoje. Tėvas išsiskyrė savo polinkiu į meną, tapė išraiškingus peizažus, portretus, surengė ne vieną savo darbų parodą. Tiek sūnus Albertas, tiek dukra Aldona paveldėjo iš tėvo meno genus. Aldona baigusi Alytaus gimnaziją, sekė brolio Alberto pėdomis, kuris Vytauto Didžiojo universitete studijų objektu pasirinko architektūrą, o Aldona pradėjo studijas tapybos klasėje Vilniaus dailės akademijoje. Tačiau tai nebuvo vienintelis talentas – jau gimnazijoje joje suspurdėjo kūrybos žodis: rašė eilėraščius ir juos iliustruodama, pagamindavo mažas knygeles. Deja, šios knygelės neišsaugotos. Vilniuje pasinėrė į muzikos pasaulį – lankė filharmonijoje vykstančius koncertus, klausėsi Kipro Petrausko dainavimo. Daug patyrimo profesinėje srityje įgijo ir Dailės akademijoje. Čia dėstė talentingi menininkai: A. Gudaitis, P. Aleksandravičius, J. Mikėnas ir kt., padėję pagrindus jos tolimesniam darbui. Meno istorikai M. Vorobjovas ir L. Karsavinas supažindino su senovės kultūros istorija.
1944 metais antroji sovietų okupacija išstūmė iš Lietuvos daugelį kūrėjų. Aldona su broliu Albertu pasitraukė į Vakarus. Ji tapo aktyvia M. K. Čiurlionio šokio ir muzikos ansamblio nare, kuriam du metus vadovavo A. Mikulskis. Jos artima draugė Aliutė Landsbergytė-Karazijienė pamena, kad traukiantis nuo artėjančio fronto ansamblis pasiekė Šveicarų sieną, tačiau nebuvo įleistas. Laikiną prieglobstį jiems suteikė prancūzų armija, kuri rėmė menus: „tapome jų teatras ir koncertuodavome daliniams bent du-tris kartus per savaitę“, – pasakojo A. Karazijienė. A. Veščiūnaitė, dailaus veido, išraiškingos ir elegantiškos figūros, kerėjo savo artistiškumu. Lietuviai Kempteno stovykloje, rengdavo iškilmingus Vasario 16-osios minėjimus, o A. Veščiūnaitė nupiešdavo atvirukų, kuriuos mielai pirkdavo vokiečiai. Prancūzai kviesdavo ansamblį į savo rengiamus vakarus. A. Veščiūnaitė tokių renginių metu piešė jai patikusių žmonių išraiškingus veidus. A. Karazijienė pasakojo ne tik apie draugės meilę menui, bet ir sportininkės aistrą: „ji ne tik aistringai „sirgo“ per futbolo varžybas, bet ir, gavusi bokso pirštines, boksavosi su savo drauge Vandute Kanyte (Balūkevičiene).“ Atsidarius prancūzų išlaikomai Meno ir amatų mokyklai Freiburge, Aldona paliko ansamblį ir išvažiavo ten studijuoti tapybos. Brolis Albertas jau pradėjęs studijas. Iš prigimties drąsi, siekianti užsibrėžto tikslo, ji įsitraukė į visuomeninį darbą: buvo išrinkta į studentų valdybą. Studijuodama Freiburge bičiuliavosi su poetais, menininkais, rašytojais, dailininkais. Artimi ryšiai siejo su Dalia Galunyte ir jos vyru Juliumi Kaupu, H. Nagiu, A. Nyka-Niliūnu ir jo žmona Aleksandra, Danute ir Jūrate Jasaitytėmis ir kt. Jaunieji intelektualai rengė kultūros ir literatūros vakarus, dalyvavo meno mokyklos rengiamose parodose.
A. Veščiūnaitė Vokietijoje susitiko ir artimą sielą – rašytoją Vytautą Janavičių. Jauna šeima su dukra Kristina 1950 metais išvyko į tolimą Australijos žemyną. Gyvenimas svetur nelepino. Vyras dirbo dažytoju, Aldonos daliai irgi teko sunkūs fiziniai darbai, prie kurių dar prisidėjo rūpestis viena po kitos gimusiomis penkeriomis dukromis. Tik joms paaugus atsidėjo kūrybiniam darbui. Gyvendama Sidnėjuje pradėjo plačiau reikštis spaudoje – rašė kultūros ir literatūros temomis, apžvelgė Australijos lietuvių gyvenimą. A. Veščiūnaitės straipsniai buvo skelbti „Mūsų pastogėje“,„Polėkiuose“, „Pradalgėse“, „Drauge“. Žurnale „Metmenys“ pradėjo skelbti savo kūrybą. Šalia visų darbų, Aldona ėmėsi ir visuomeninio darbo šeštadieninėje mokykloje, dalyvaudavo literatūros vakaruose, Lietuvių dienose. Jausdama žinių stygių pradėjo studijuoti anglų literatūrą Sidnėjaus universitete ir, baigusi trijų metų intensyvius kursus, gavo pažymėjimą. Keletą dešimtmečių dirbo lituanistinėje mokykloje – dėstė lietuvių kalbą Šeštadienio tautinių mažumų mokykloje (Sydney Saturday School of Community Languages-Straithfield centre). Galima teigti, kad iš dalies jos dėka Australijos Švietimo ministerija nuo 1978 m. įvesdino lietuvių kalbą į abitūros egzaminus, kaip ir visus kitus privalomus dalykus.
A. Veščiūnaitė bandė savo kūrybos barus skirstyti – literatūrai ir dailei. Piešė grafiką (lino raižiniai), dalyvavo parodoje („Blexland“ galerijoje), tačiau po truputėlį dailę išstūmė rašytas žodis. Jau nuo 1960 metų rašė ir skelbė eilėraščius spaudoje. Australijoje jai teko dirbti sunkius darbus, todėl poezija, tapo atsvara, pilkai gyvenimo kasdienybei. Ji rašė: „kartais neįmanomiausioj aplinkoj žodžiai, vaizdai-įspūdžiai užgriūva, pinasi, formuojasi į paveikslus...“ Taip vienas po kito pradėjo gimti, tekėti lyg aidinčios upės žodiniai paveikslai. Jos eilėraščiai atspausdinti antologijoje „Terra Australis“ (1972), kurioje dalyvavo 12 poetų, bei į 1990 metais Vilniuje išleistą almanachą „Po pietų kryžiumi“. Pagal jos eilėraštį „Lietus Martin Place“ (iš knygos „Žodžiai kaip salos“) buvo sukurtas išraiškos šokis (atliko A. Vaičaitytė). Už savo nuopelnus kultūros srityje Australijos Tarptautinis biografijų centras išrinko ją 1991-1992 metų Moterimi.
Po Nepriklausomybės atgavimo A. Veščiūnaitė pradėjo lankytis Lietuvoje, o 1997 metais nusipirko mažą butuką Vilniuje ir nuo tada beveik kasmet sugrįždavo į Vilnių. Nuo 1999 metų tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nare.
A. Veščiūnaitės poezija žavi ir keri savo paprastu spalvingumu, muzikalumu. Jos savitas, originalus stilius, kuriame natūraliai persipina muzika, dailė, žodžio išraiška. Kitaip sakant, poetė taikė menų sintezę. Eilėraščiai parašyti lengva forma neslėpė jos apsiskaitymo, erudicijos, o kartu ir kasdieniško paprastumo. Poetinėje erdvėje persipina vaizdinės ir muzikinės metaforos, lengva tonacija besiliejančios baltomis eilėmis. Tekstas išgrynintas iki minimalistinės formos. Rimvydas Šilbajoris taikliai apibūdino jos poetinį braižą: „A. Veščiūnaitė priklauso prie „žaidžiančių“ poetų; jai žodžių žaismas tampa išraiška šviesiai džiaugsmingos, pirmykštės žmogaus sielos, kokia ji galėtų būti rojuje, kada Adomas viską pirmusyk vadino dar niekad nebuvusiais vardais. O „rimtai svarbi“ Veščiūnaitės kūrybinio pasiekimo pusė, kad jinai mus apdovanoja naujomis lietuviško žodžio galimybėmis.“
 
Po brolio, dailininko Alberto mirties ji rūpinosi jo kultūros paveldu. Atvežė dalį paveikslų ir padovanojo Lietuvai, surengė jam atminti ne vieną dailės parodą.
2017 metais, liepos 9 d., A. Veščiūnaitė atgulė amžino poilsio greta savo tėvų Onos ir Anupro Saulės kapinėse. Tais pat metais, rudenį, Lietuvos Kultūros tarybos lėšomis šių eilučių autorė lankėsi jos dukros Elenos namuose, kur buvo saugomas jos ir jos vyro rašytojo Vytauto Janavičiaus archyvas. Medžiaga peržiūrėta, dalinai atsirinkta ir, ją supakavus, išsiųsta į Lietuvą, į Maironio lietuvių literatūros muziejų. Vėliau, A. Veščiūnaitės archyvinė medžiaga bus eksponuojama parodose. Nuoširdžiausi padėkos žodžiai Lietuvos Kultūros tarybai ir Aldonos Veščiūnaitėms dukroms.
 

Parengė Išeivių literatūros skyriaus vedėja Virginija Babonaitė-Paplauskienė