Lietuvių vaikų rašytoja, dramaturgė, vertėja, aktorė Aldona Liobytė-Paškevičienė gimė Vilniuje, „gražiausiame pasaulio mieste. Vilniaus reginys taip įsmigo į širdį, kad jau be jo žmogus visur jaustumeisi nelaimingas“ (A. Liobytė. „Autobiografija“, 1977 m.). Mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, 1932–1935 m. studijavo Vilniaus universitete lenkų kalbą ir literatūrą. Už lietuviškus vaidinimus ištremta iš Vilniaus krašto, 1935–1939 m. Vytauto Didžiojo universitete Kaune studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1942–1945 m. „Vaidilos“ teatro, 1945–1949 m. Vilniaus dramos teatro aktorė. 1949–1961 m. vadovavo Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijai, telkdama gabius rašytojus ir dailininkus. Jai dirbant šioje leidykloje, buvo pradėta leisti lituanistų sumanyta knygų serija „Lituanistinė biblioteka“, albumų serija „Lietuvių liaudies menas“, tarp jų – pareikalavęs didelių pastangų koplytstulpių albumas „Mažosios architektūros formos“. A. Liobytė leidyklai pateikdavo daugybę kūrybinių idėjų ir sumanymų, tačiau pastoviai užkliūdavo sovietinei cenzūrai ir 1961 m. buvo pašalinta iš darbo „savo noru“. „Visada buvo laisvas žmogus, turįs savo nuomonę, kurią išdėdavo kandžiu žodžiu, niekindama „tamsos apaštalus“ (V. Kubilius).
A. Liobytė, inscenizavusi kartu su K. Kymantaite P. Cvirkos „Žemę maitintoją“, „Meisterį ir sūnus“, A. Vienuolio „Paskenduolę“, pati ėmė kurti pjeses vaikams ir jaunimui liaudies pasakų motyvais. Pjesėse „Kupriukas muzikantas“ (1955 m.), „Meškos trobelė“ (1956 m.), „Kuršiukas“ (1971 m.), „Devyniabrolė“ (1973 m.) „atgaivino liaudiško vaizdingo žodžio spontaniškumą, folklorizuotą pasakojimą pritaikė teatrinei žaismei, pereinančiai į balagano ir farso siautulį“ (V. Kubilius). Po mirties jos archyve surasta ir išleista apysaka „Kiškelis Baltkakliukas“ (2005 m.). Rašytoja parengė ir stilizavo lietuvių liaudies pasakų rinkinius „Šimto zuikių piemuo“ (1959 m.), „Gulbė karaliaus pati“ (1963 m.), „Nė velnio nebijau“ (1964 m.), „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“ (1970 m.) ir kitus, „iškeldama Vilniaus, Lietuvos sostinės motyvą, lietuvio artojėlio išmintį ir humorą. Rašė impulsyvios stilistikos recenzijas ir lenkų literatūrinės spaudos apžvalgas, išsiskiriančias vidiniu artistiškumu, neįprastu lietuvių kritikoje“ (V. Kubilius).
Rašytoja išvertė lenkų, italų, prancūzų, rusų, švedų vaikų literatūros klasikos kūrinių. Pačios A. Liobytės knygų išversta į rusų, gruzinų, vokiečių, čekų, anglų, ispanų, švedų kalbas.
Knyga „Kupriukas muzikantas“ 1985 m. įvertinta valstybine premija.
Apie humorą, ironiją, apskritai pačias įvairiausias juoko formas – neabejotiną A. Liobytės kūrybos ir gyvenimo dominantę – kalba daugelis autorių straipsniuose, prisiminimuose, laiškuose, publikuotuose taikliai pavadintoje knygoje „Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė“ (1995 m.). Dailininkė B. Žilytė prisimena: „Mus pasitinka nenusakomas Aldonos Liobytės juoko skambesys kaip stebuklingos paukštės čiulbėjimas.“ K. Urba mini rašytojos šmaikščialiežuvystę, kuri yra, „aišku, ne tik iš folkloro nužiūrėta, bet ir Dievo duota. O kuo gintis nuo Aldonos Liobytės kvatokliško šišo ir nekalto veido teisybės?“ (D. Sauka). Kaip dramaturgė, A. Liobytė labai vertino komedijos žanrą. M. Lukšienė apibūdina rašytojos juoką: „Ta kalba įvairiausių atspalvių: nuo sarkazmo, grotesko iki švelnaus lyriško humoro, kuris yra laisvo santykio, schemų nesukaustyto žmogaus privalumas.“ A. Liobytei būdinga laisvo žmogaus laikysena, kuri ypač jaučiama jos laiškuose (fonduose sukauptas nemažas pluoštas laiškų R. Saukienei ir kitiems leidyklos kolegoms). Rašytoja su kandžia ironija kritikuoja totalitarinę ideologiją, sovietinės tikrovės apraiškas. „Paskaitykite nors vieną kitą A. Liobytės laišką ir pajusite nepaprastą jos talentą būti šauniu ir doru žmogumi, būti įdomia, neįkalintos sielos moterim, motina, visuomenininke“ (K. Saja).
Šmaikščioji rezistentė ir patriotė Aldona Liobytė buvo entuziastinga lietuvių liaudies meno mylėtoja. „Jos kūrybos šaltinis buvo tyra lietuvių tautosaka – tikras gyvasis vanduo rusinamai, tautinę savastį prarandančiai tautai. Jos pasakų rinkinio pavadinimas skambėjo kaip įžūlus iššūkis: „Nė velnio nebijau“ (K. Saja). Rašytoja su meile rinko lietuvių liaudies skulptūras ir etnografinius dirbinius, kurie puošė jos namus Žvėryne. Fonduose sukauptame rinkinyje matome kelias vertingas žavias A. Potockio ir kitų lietuvių liaudies dievdirbių skulptūrėles, paslaptingą žalvariu kaustytą kraičio skrynią, gintaro akimis puoštą rankšluostinę, humoristinius medinius suvenyrus, tautiniais raštais išmargintus daugianyčius audinius, ornamentais išraižytas klumpes... O kur dar puošnūs antikvariniai baldai: kėdės su pintais ažūriniais atlošais ir senovinis sekreteras, išdrožinėti medžioklės motyvais. Dailininkė Birutė Žilytė savo atsiminimuose apie rašytoją pasakoja: „O kaip ji myli savo kraštą! Nuolat su pasididžiavimu šneka apie Lietuvos istoriją, apie Vilniaus praeitį. Gilinasi į kultūrinių vertybių prasmę. Susirūpinusi kalba apie lietuviškos kultūros palikimo sunaikinimo grėsmę. Stengiasi aprėpti dabartį su gausybe skausmo, prievartos, beviltiškumo... ir vėl skambiai juokiasi... vėl ieško meilės, grožio, vilties prošvaisčių.“
A. Liobytė apie savo kūrybą viename savo interviu rašytojui A. Žukauskui kukliai pasakoja: „Prispirta turiu Jums prisipažinti: aš niekados tikra rašytoja netapau. Tiesiog sukiojausi apie literatūrą, permaniau kai kurias amato paslaptis, štai ir viskas. Bežaisdama su vaikais, tarp dviejų košės pamaišymų kepiau smėlio bandeles. Prikepiau jų milijoną. Taip taip, esu milijonierė. Mano šuniukų, kačiukų, gulbių, velnių, pabėgusių dainelių bei narsių Vilniaus mergaičių tiražas prašoko milijoną. Pakako Lietuvos vaikams, tikiuosi, kad vienas kitas pagrandukas nuriedėjo ir „už balos“, nes man visi vaikai savi.“ O apie ateities planus su humoru užsimena: „Paskutinį kartą keičiu kailį, kaip sakė vienas įžymus mūsų režisierius. Išeinu į girias. Tapsiu ūkininke, beveik Pikčiurniene. Mat Labanoro pagiry įsigijau lūšną kaip perekšlę: langai kumščiu užkemšami, lubos – pakaušiu remiamos, duonkepėj krosny žiurkės lizdus suka. Taip ir apniko mane savininkiški instinktai: mano pelkės, mano gyvatės, mano šarka. O laukymėlę girioje tai davė ir drėbtelėjo Miškų ministras, duok Dieve jam sveikatos, o visoms šalims – tokio ministro. Atsiliepė protėvių balsas – žemė traukia. Tai dabar galvosūkis – neišmanau, ką su ja veikti.“ Vienoje nuotraukų matome A. Liobytę šioje sodyboje, jos pramintoje „Gyvatyne“.
Rašytoja mirė 1985 m. – M. Gorbačiovo perestroikos pradžioje, nesulaukusi taip trokštamos Lietuvos nepriklausomybės. 1915 m. vasario 24 d. minėjome šios iškilios, talentingos Lietuvos moters kūrėjos (A. Vengris) šimtmečio jubiliejų.
„Daug jos nuveikta mūsų literatūrai, teatrui, kultūrai. Kaip trūksta Aldonos Liobytės šiandien! Jos išmintis, erudicija, inteligencija, jos kompetencija būtų didelė paspirtis kuriant atgimusios Lietuvos kultūrą. Tai buvo šviesus, saulėtas žmogus, tauraus žmogiškumo pavyzdys“ (aktorė S. Nosevičiūtė).

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė