Virtualios parodos

Adomas Jakštas (tikroji pavardė Aleksandras Dambrauskas) buvo įvairiašakė, spalvinga asmenybė. Poetas ir literatūros kritikas, teologas ir matematikas, visuomenės veikėjas ir esperantininkas. Poetas A. Jakštas parašė matematikos ir logikos vadovėlius. Retas tarpukario menininkas, rašydamas apie XX a. pradžią ir nepriklausomą Lietuvą, atsiminimuose nepamini kritiko A. Jakšto . „Atsimenu Maironį, Jakštą, Tumą... Eidavo Maironis, Jakštas ir Karevičius per miestą ir kalbėdavosi. Jakštas vis tuo pačiu į vidurį nunešiotu batu, jog atrodė aulu, ne padu žemę mynė“, – pastebi Jonas Aistis knygoje „Apie laiką ir žmones“. 

A. Jakštas buvo dažnas svečias Maironio namuose ir Vaižganto velykinėse vaišėse. Maironis ir A. Jakštas gyveno Rotušės aikštėje, o Vaižgantas – prie Nemuno. Skulptorius Antanas Aleksandravičius pasakodamas apie Maironio svečius pamini ir asketišką kunigą A. Dambrauską, stebisi, kad „gyveno kaip ubagas. Kambary tik geležinė lova be čiužinio. Šalta, drėgna. Šnapso nė į burną neėmė ir baisiai „garbavojo“ bedievius.“ (Atsiminimus užrašė P. Genevičiūtė)

Kodėl toks hiperbolizuotas asketo A. Jakšto portretas? Gyveno jis Rotušės aikštėje kukliame bute, bet miegojo tikrai ne geležinėje lovoje. O skulptoriaus pyktį pelnė kuo kitu. Kietas kritikas ir kunigas reikalavo, kad menas būtų padorus, be pornografijos. Prelatas manė, kad „nuogybės užmuša menininką, nes jos yra meno sifilis“. Kritikas baiminosi, kad pozuotojos ir gatve nuogos vaikščios, siūlė tapyti mirusių moterų kūnus, nes „dorai moteriai įgimta drova neleidžia pozuoti nuogai“. Kliūdavo ir jauniems poetams už erotiką. Griežtai kritikavo „nepadorius“ Salio Šemerio eilėraščius. „Himnas mergelei“ toks šlykštus, kad jo doram laikrašty net pakartoti negalima. Dvokia pornografija ir jo ,,Naktibalda“, – piktai rėžė prelatas.

Kritikas nuoširdžiai patarė J. Tysliavai, kaip atrinkti gerus eilėraščius: „Jaunas autorius sakosi mylįs savo motiną. (Mamytei) Bet meilė reikalauja įrodymų. Geriausiai savo meilę įrodytų dainius paskaitydamas mamytei savo eiles ir paklausdamas: „Ar supratai, mamyt?“ Mamytei atsakius: ,,Ko čia nesuprasi, vaikel“, bus ženklas, kad eilės yra geros ir vertos spausdinti. Bet jei mamytė tartų: ,,Vaikeli, čia tu iš didelio rašto išėjai iš krašto“, tai reikštų, kad parašytos eilės tetinka pečiui pakurti, o ne spaudai.“ A. Jakšto straipsniai šmaikštūs ir  kandūs.

A. Jakštas pirmas pradėjo kovot su novatoriais: J. A. Herbačiausku, B. Sruoga, vėjininkais, bet kaip tik tų novatorių dėka šiandien mūsų poezija yra tokia, kokia yra“, – rašė J. Aistis. Griežtasis kritikas kūryboje reikalavo gilumo, aiškumo ir lengvumo. Vertino Maironio kūrybą.

Garsaus keturvėjininko K. Binkio kūryba žavėjosi net griežtas kritikas: „Kadangi jis turi talentą, tai jam dekadentiškai rašyti vis dėlto nevyksta. Dažniausiai iš po jo plunksnos išeina visai žmoniški dalykai“. Eruditas A. Jakštas bendravo su L. Zamenhofu, parašė esperanto kalbos vadovėlį lietuviams. Kuklus, mylintis artimuosius prelatas leido į mokslus brolių  vaikus, susirašinėjo su sūnėnu Leonardu, kuris vėliau tapo garsiu kalbininku Leonardu Dambriūnu.   

Parengė Senosios literatūros skyriaus vedėja Regina Mažukėlienė