Kalbininkas Jonas Jablonskis laiške Justinui Strimaičiui (mokytojui, žurnalistui, poetui), rašytame 1916 m. vasario 15 d., duoda vertingų patarimų. J. Jablonskiui patiko „Viltyje“ perskaityti J. Strimaičio „beletristikos mažmožiai“, džiaugiasi jais ir pataria: „Nieko nerašyk beletristikai „на заказу“*, rašyk tiktai iš savo įspūdžių tikrųjų, šiaip geras beletristas neišeisi. Reikia ir šiaip jau dirbti – daug skaityti, galvoti, lyginti. Žmonių patarimais naudokis, bet ir pats būk akylas.“ Laišką baigia žodžiais: „Dieve padėk! Gerbiąs ir branginąs Tamstą J. Jablonskis.“
J. Jablonskio ranka rašytų laiškų ir rankraščių išliko nedaug. Susirgęs reumatu nevaikščiojo, taip pat ir sunkiai rašė. Tekstus diktuodavo savo mokiniams, studentams, šeimos nariams. Savo ranka tik laiško ar kito teksto pabaigoje pasirašydavo. Julius Būtėnas knygoje „Vinco Kudirkos bendražygiai“ rašo: „Įsikūrus Kaune universitetui, jis buvo pakviestas profesoriumi. Vaikščioti nebegalėjo – studentai su vežimėliu nešte užnešdavo į auditoriją arba eidavo į jo butą klausyti paskaitų. J. Jablonskis buvo didžiausias lietuvių rašomosios, bendrinės kalbos autoritetas. Ir mokytojai gimnazijose, ir dėstytojai aukštosiose mokyklose, susiginčijus dėl kokio rašybos ar kalbos taisyklingumo dalyko, atsakydavo trumpai: „Jablonskis taip rašo, taip turime rašyti!“  

* rus. „pagal užsakymą“
 

Parengė Senosios literatūros skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė