2022-07-04

Liūnės Sutemos (tikr. Zinaida Vera Nagytė-Katiliškienė, 1927–2013) archyve saugomos retos fotografijos, unikalūs rankraščiai, dienoraščiai, knygos, memorialiniai daiktai ir baldai, meno kūriniai, parvežti iš jos buvusių namų Lemonte. Tačiau iš šio lobyno norisi iškelti itin įdomų eksponatą, turėjusi įtakos jos gyvenimui ir kūrybai. Tai didoka lėlė – Morta, stovėjusi ant pakylos šalia poetės lovos. Ir ne atsitiktinai. Ji buvo poetei savotišku simboliu, vaikystės dienų priminimu, kurioje reikšmingą vaidmenį suvaidino tėvo sesuo – Morta Nagytė-Balsienė. Būsimoji poetė augo apgaubta tėvų, senelės ir brolių rūpesčiu, jautėsi saugi ir laiminga. Nerūpestinga Zinos vaikystė bėgo Radviliškyje, Kaune, Skuode, Šilutėje, tačiau neišdildomi įspūdžiai įsirėžė į širdį iš dienų, praleistų Buknaičių kaime Žemaitijoje. Ši erdvė tapo Zinai tikraisiais gimtaisiais namais, į kuriuos buvo nuolat sugrįžtama: Lietuvoje čia praleisdavo vasaras, o atsidūrusi svetur – dažnai sapnuodavo...

Buknaičiai buvo tik septyni kilometrai į šiaurę nuo Mažeikių. H. Nagys rašė: „Kiekvieną vasarą važiuodavom traukiniu į tėvo tėviškę, Buknaičių kaimą, vienkiemiais išsimėčiusį, netoli Latvijos sienos. <...> Išvažiuodavome naktiniu traukiniu. Prikelti iš miego, abu su broliu drebėdavome vėsoj ir geležiu dvelkiančioje tamsoje. Tiktai mažytė sesuo nuolat šypsodavosi. Ją traukiny kažkas pavadino saulute.“ Nagių vaikams patikdavo tetos Mortos namuose, nes čia visuomet būdavo daug laikraščių, žurnalų, knygų, skambėdavo muzika, viliodavo prisirpusių braškių lysvės ir už kokio puskilometrio, ties pušynu, gyvenantys romai. Netrūkdavo juoko, žaidimu, lakstymo basomis po pievas ir laukus, maudymosi ir taškymosi Vaidmine. Mažoji Zina, likusi su teta, stebėdavo, kaip vikriai jos rankos minko tešlą, gamina lakštinius, skuta bulves, ruošia žemaitiškus valgius. O kokią gardžią, kvapnią, traškančia plutele duoną ant ajero lapo iškepdavo, pradžiugindama mažąją dukterėčią ir dailia duonine antele! Abi eidavo pasivaikščioti: „gaspadoriškai“ apžiūrinėdavo ūkį. Zina prisiminė vieną linksmą nutikimą: „Einu su teta Morta, o ten toks veršiukas mažas, gražiomis didelėmis akimis buvo. Taip norėjau paglostyti. Priėjau arčiau, ištiesiau ranką. O jis savo liežuviu lyžtelėjo mano šiugždančią prijuostėlę ir, o dangau, pradėjo ją žiaumoti! Prijuostėlė atsirišo, o veršiukas toliau žiaumoja. Aš išsigandau. Rėkiau ne dėl prijuostėlės, bet man veršelio buvo gaila. Teta atbėgo ir ištraukė iš jo gerklės visą suplyšusią, sužiaumotą. Aš bijojau, kad veršiukas gali numirti, užspringti.“

Buknaičiuose Zina pirmą kartą išgirdo žemaitiškas dainas, kurios skambėdavo ne tik įvairius darbus dirbant – audžiant, verpiant, kasant bulves, raunant batvinius, bet ir jaunimui susirinkus pavakaroti. Žemaitijos žemė maitino Ziną savo syvais: spalgenomis, beržų sula, akis malonino nuostabiais slėniais su iškilusiomis kalvomis, skarotomis eglėmis, svaiginančiomis ievų, jazminų, alyvų kekėmis, užburdavo kaštonų žvakėmis. Kvapą gniauždavo Tetos Mortos pasakojimai: legendos, padavimai ir mitai. Taip Zina sužinojo apie gudrias laumes, aitvarus, nešančius turtus geriesiems ir skaudžiai baudžiančius už blogus darbus. Kerėdavo tetos pasakojimai „apie žalčio gerumą, kuris namus apsaugo nuo piktos akies, tik reikia pienu jį penėti“. Čia sužinojo apie saulės ir mėnulio galią, magišką vandens jėgą, bijodavo vėjo Putrimo sukeltos audros ir dievaičio Perkūno rūstybės, sergėjosi aitvarų klastingumo, tikėjo gerųjų laumių pagalba. Išgirstas šias legendas kaip paslaptį perpasakodavo savo broliui Henrikui, kuris tik kraipydavo pečiais ir juokdavosi iš „kvailų“ sesers kalbų. Atmintyje išliko prie pat klėties gulėjęs ir tiesiogiai su Nagių protėviais susijęs nugludintas girnų akmuo. Zina prisimena, kad tėvui atvykus į Buknaičius, jiedu vakarais ant jo sėdėdavo. Ji švelniai glausdavosi prie tėvo ir klausydavosi pasakojimų apie protėvius. „Jam išvykus aš viena atsisėsdavau ant to akmens ir svajodavau... Viskas Buknaičiuose buvo miela ir gera. Deja,  būdama šešerių Zina išgyveno pirmąja skaudžią netektį – staiga susirgus plaučių uždegimu Morta Balsienė mirė.

Buknaičiuose praleista tik trumputė laiko atkarpėlė tapo Zinai kertiniu gyvenimo akmeniu. Gyvendama svetur jautė ramų Žemaitijos žemės alsavimą. Buknaičiai liko rojaus kampeliu, kurio nuolat ilgėjosi – medinė troba su klėtimi, šimtmečius prie trobos didingai stūksantis nugludintas girnų akmuo, vešlus sodas su kerinčiai žydinčiomis vyšnaitėmis, paslaptingai šlamantis šimtametis ąžuolas. Švelnus tetos Mortos paveikslas liko gyvas širdyje, o Lėlė primindavo ją, tad tos trapios judviejų sielų gijos nenutrūko iki paskutiniųjų dienų...

Išėjimas iš namų Zinai buvo skaudus, bet išeinama tam, kad per poeziją sugrįžtum į savo žemę. Vaikystėje išgirsti paslaptingi pasakojimai ir legendos, laikui bėgant susidėliojo į paveikslus, persikėlė į poetinę erdvę. Liūnės Sutemos Žemyne septynios poezijos knygos ir dvi rinktinės. Čikagoje išėjo Tebūnie tarytum pasakoj (1955); Nebėra nieko svetimo (1962); Bevardė šalis (1966); Badmetis (1972), už kurią paskirta Vinco Krėvės vardo literatūrinė premija; Vendeta (1981), už kurią paskirta Lietuvių rašytojų draugijos premija; Graffiti (1993) už kurią paskirta JAV Lietuvių Bendruomenės literatūros premija; Poezijos rinktinė (1992). Rinktinė Sugrįžau (2009) ir knyga Tebūnie (2006), už kurią paskirta Lietuvos Nacionalinė premija, išleistos Lietuvoje.

Poetės eilėraščiai pakeitė lietuvių literatūroje susiformavusį požiūrį į jausmingą, sentimentalų moters kūrėjos pasaulio suvokimą. Poezijos ašimi tapo metafizinė moters kūrėjos likimo problema. Moters, praradusios gimtąją žemę ir jos besiilginčios; moters, svetimoje žemėje saugančios, branginančios, puoselėjančios atsineštą lietuvišką žodį; moters, trokštančios švelnios meilės, jaukumo, žmogiškos šilumos, paprasto saugumo, t. y. viso to, kas užtikrintų ir įprasmintų egzistenciją. Ypatingą reikšmę poetė teikė eilėraščio estetikai, grožio sampratai, kurios jai buvo neatsiejamos nuo žmogiškų moralės normų. Ypač reikšminga tapo biblijinė tematika, simbolika. Tai buvo daugiau nei tikėjimas. Ji savo kūrybą iš dalies siejo su Aukščiausiojo valia: „Kai aš rašau, man atrodo, kad ne aš rašau. Jis sako, kad jis rašo, o aš tik užrašau. Aš niekad negalvoju, kad man dabar reikia rašyti. Aš tiesiog jaučiu.“

Liūnė Sutema yra ne tik pašauktoji – apdovanotoji žodžio jėga, bet ir iš pašauktųjų išrinktoji, kuriai lietuvių literatūros istorijoje, moterų kūrėjų gretose, tenka išskirtinė vieta. Jos poezija savita, kerinti švytinčiu paprastumu. Apie tokius kūrėjus sakoma: gimė „mūzos paženklinti“.  Kūrėja iki paskutinių dienų puoselėjo lietuvišką žodį. Tie, kam Dievo duota pajusti žodžio magišką galią, bus užburti ir metafizinės būties plukdomi į pulsuojančią  Liūnės Sutemos poezijos šalį.   

/Pašaukite mane atspėję vardą, / ir aš žiemosiu jumyse, / Saulės Medžio šak­nis glausdama – / ir aš pavasarėsiu jumyse / Saulės Medžio lapus skleisdama – / būsiu tyli, nematoma, – / tik atspėkite vardą / ir priimkit mane.

Ilgai vaikščiojusi klaidžiais „pelkių, dykumų, kalnų keliais“, poetė sugrįžo į savo gimtąją žemę, pasakų namus. Jau iš Anapus žvelgdama į mus kartoja: „Tebūnie...“

Tėviškės Buknaičiuose nebeliko: vėjai ūžauja laukuose, kedendami vienišo ąžuolo lapus. Tai vienintelis ženklas, liudijantis ramias ir laimingas Nagių šeimos dienas. 

Parengė Virginija Paplauskienė

Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus l.e.p. vedėja