Muziejuje saugoma rašytojos Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės-Žemaitės balta šilkinė skarelė mena jos pomėgį ryšėti skareles. Dažniausiai ja apsigaubdavo ir fotografuodamasi, prie puošnesnių palaidinių ar suknelių, todėl atvaizdų, kur pamatytume klasikę be skarelės, išliko nedaug. Įmantrių skrybėlaičių, kokias savo kolekcijose turėjo XIX a. pab.–XX a. pr. bajoraitės – o juk ir rašytoja buvo bajoriškos kilmės! – taip pat nenešiojo. Skarelių turėjo daug – paprastesnių, įmantresnių, puošnesnių. Labiausiai jai prie širdies buvo languotos.

Muziejaus lietuvių literatūros istorijai skirtoje ekspozicijoje „Literatūra keičia“ eksponuojama rašytojos skarelė jau paveikta laiko (2005 m. restauruota), tačiau puošni – su kraštuose baltu šilku išaustomis gėlėmis ir ornamentais. Spėjama, kad pirkta rašytojai viešint Amerikoje (1916–1921). Vis dėlto – kodėl skarelė, o ne skrybėlaitė? 1865 m. ištekėjusi už buvusio baudžiauninko Lauryno Žymanto, rašytoja perėjo į valstiečių luomą ir nesibaidė nei jų darbų, nei papročių, nei aprangos. Augindama gausią šeimą, sunkiai dirbo – nebuvo laiko, o ir noro vaikytis madų. Rašytoja savo apranga nenorėjo išsiskirti iš kitų valstiečių – dažniausiai vilkėdavo ilgą naminį sijoną, palaidinę ir skarelę. Kai kuriuos drabužius pasisiūdavo ir pati. Vėliau, jau gyvendama Vilniuje ir dirbdama „Lietuvos žinių“ redakcijoje, Žemaitė irgi nepakeitė savo aprangos stiliaus. „Kaip man atrodė, rašytoja buvo kukli, nuoširdi moteriškė, visuomet apsigobusi kaimiška skarele. Redakcijoje teko skaitinėti ir jos kūrinius. Kalba graži, liaudiška, labai vaizdinga, nieko nei pridėsi, nei atimsi. Tik skyrybos ženklai smarkiai šlubavo. Labai klysta tie, kurie manytų, kad Žemaitė buvo paprasta kaimo bobelė. Ne, ji buvo kaimo inteligentė, kompanijoje ir prie stalo elgėsi kaip inteligentė.“ (Iš M. Markausko atsiminimų.)

Apie rašytojos pomėgį ryšėti skarelę išliko nemažai legendų. Rašytojos bičiulė Felicija Bortkevičienė, prisimindama jos kelionę su Bulotimis į Ameriką, rašė: „Žemaitė rėdėsi pagal savotišką stilių, nuo kurio neatsisakydavo niekuomet. Tai buvo sodietiškas apdaras su skarele, apklėsta ant galvos. Kadangi, į Ameriką važiuojant laivu pirma klase, reikėjo pietus valgyti visiems pirmos klasės keleiviams bendrai, ir anglų papročiu, iškilmingai apsirengusiems, tai p. Bulotienė nupirko Žemaitei brangų šalį, kad per tuos pietus skarelės vietoje jį užsidėtų ant galvos. Bet Žemaitė užsispyrė neatsisakyti savo papročio, ir p. Bulotienės pastangos nuėjo niekais.“ Aleksandra Bulotienė, kuri globojo Žemaitę Vilniuje ir drauge su ja eidavo į teatrą bei pobūvius, išgirsdavo iš miesto ponių ne vieną pašiepiančią repliką dėl tos skarelės. A. Bulotienė pasakojo, kad rašytoja mėgo aiškias, ryškias drabužių spalvas ir „nė vienos valandikės nesutikdavo pabūti be margos skarelės ant galvos, surištos po smakru paprastu kaimišku mazgu. Gyvenime tai kartais iššaukdavo juokų ir nesusipratimų.“ Nors A. Bulotienę ir Žemaitę skyrė didelis amžiaus skirtumas, tačiau dėl rašytojos jaunatviško ir linksmo būdo jos rasdavo bendrą kalbą. Jaunoji rašytojos bičiulė teigė, kad „paprastos kaimietės išvaizda dengė nepaprastą, gausiai apdovanotą asmenį, kuriame buvo kažkoks neišsemiamas energijos ir gyvenimo jėgų šaltinis“.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė, 2025 m.