Galime pasidžiaugti, kad muziejaus rinkiniuose yra saugoma vertinga XVII amžiaus knyga lotynų kalba: M. K. Sarbievii. Lyricorum libri tres. Antverpen. M.DC.XXX (1630 m.). Tai Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (1595–1640) – vieno žymiausių lotyniškai rašiusių XVII a. Lietuvos ir Europos poetų, paties popiežiaus Urbono VIII vainikuoto laurų vainiku, amžininkų vadinto krikščionių Horacijumi, Lietuvos jėzuitų auklėtinio, Vilniaus universiteto profesoriaus, literatūros teoretiko poezijos rinkinys Trys lyrikos knygos. Knyga nedidelio formato (15,5 cm aukščio ir 10 cm pločio), įrišta į odinius rudos spalvos viršelius, turinti puošnų antraštinį lapą. Pirmoji M. K. Sarbievijaus poezijos knyga „Trys lyrikos knygos“ išėjo 1625 m. Kelne ir sulaukė apie 50 leidimų. O šios knygos 1632 metų leidimą puošia graviūra, sukurta pagal žymaus flamandų dailininko Pauliaus Rubenso piešinį.
Motiejus Kazimieras Sarbievijus kūryboje daug dėmesio skiriama lietuviškajai tematikai. Panegirikose, dedikuotose Lietuvos didikams, bei kituose poeto eilėraščiuose dažnai sutinkami lietuviški vietovardžiai, asmenvardžiai, apdainuojamas Lietuvos gamtos grožis:

Mes į kalną žalių Lukiškių kopsime,
Kur aukšti ąžuolai ošia ir dengia jį, 

               Įsiklausę, kaip gurga
                               Vandenys plaukdami prošal.
 
Čia, sustoję pačioj kalno viršūnėje,
Visą Vilnių apžvelgt mudu galėsime,
               Kaip apsupus jį laiko
                               Vilija savame glėby.
 
Čia matysim gerai spindinčius iš toli
Kupolus, šventyklas, dvi iškilias pilis,
               Didžiojo Palemono
                               Karalystę turėtąją.
 
Kaip atgyja lengvai tautos taikos metu!
Dar treji po karų metai nesibaigė,
               O senieji kviritai
                               Turi tris šventyklas naujas.
 
Čia galėsim stebėt, kaip ant aukštų kalvų
Gedimino pilis lyg Kapitolijus
               Stūkso ir į padangę
                               Bokštais remiasi išdidžiais.
 
                                      (Ištrauka iš M. K. Sarbievijaus „Odės Pauliui Kozlovijui“)
 
Senosios lietuvių literatūros tyrinėtojas, profesorius Jurgis Lebedys rašė, kad klasikinės formos poetas Sarbievijus Horacijų mokėjo atmintinai, o Vergilijų skaitė 60 kartų, mokėjęs labai greitai ir lengvai eiliuoti. Pasakojama, kad kartą Romoje eidami per tiltą kolegos pamatę keistą įvykį ir paprašė kartu buvusio Sarbievijaus sueiliuoti pasakojimą, kuris lietuviškai skambėtų taip:
                     
                               Tėvas įmetė sūnų į Tiberį,
                               O šuo išnešė;
                               Tėvas ėjo šuns pareigas,
                               O šuo – tėvo.
                              
 
                                                           Seniausios literatūros skyriaus vedėja Audronė Gedutienė