Antrasis pasaulinis karas po pasaulį išblaškė tūkstančius mūsų tautiečių. Vieni pateko į Sibiro lagerius ir Rytų tremtį, kiti, išvengę tokio likimo, ne rožėmis klotais keliais atsidūrė Vakaruose. Vienas jų – Vladas Būtėnas – žurnalistas, rašytojas, visuomenės veikėjas, 1941-ųjų sukilimo, pasipriešinimo artėjančiai antrajai sovietinei okupacijai 1944-aisiais dalyvis. Šių metų gruodžio 2 d. minime 100-ąsias jo gimimo metines.

Per savo gyvenimą V. Būtėnas išleido 6 knygas: „Nuėję plotai“ (1952), „Lenktynės su šėtonu“ (1956), „Kritusieji už laisvę“ (1967, 2 t. – 1968), „Dabarties kankiniai“ (1972) ir „Pensilvanijos angliakasių Lietuva“ (1977). Išeivijos spaudoje jis buvo ne tik vienas produktyviausių, bet ir labiausiai skaitomų žurnalistų. Jo rašiniai lietuvių bendruomenės kultūrinio gyvenimo, meno, saviveiklos ir kt. klausimais buvo spausdinami „Naujienose“, „Tėviškės žiburiuose“, „Dirvoje“, „Darbininke“, „Karyje“. 1978–1991 m. žurnalistas dirbo radijo stoties „Amerikos balsas“ lietuvių skyriuje. Už visus žurnalistinius darbus Lietuvių katalikų mokslo akademija 1973 m. V. Būtėnui paskyrė žurnalistikos premiją.

Maironio lietuvių literatūros muziejuje yra saugomas 1972 m. gegužės 6 d. kraštiečiui, bičiuliui Aloyzui Baronui siųstas V. Būtėno atvirlaiškis, menantis paskutinį jo žurnalistinį uždavinį – kelionę į senąjį Amerikos lietuvių imigrantų telkinį – Pensilvanijos angliakasių Lietuvą. Ten gimė „išeivių Lietuva“ – kūrėsi pirmosios lietuviškos organizacijos, išėjo pirmieji lietuviški laikraščiai, o kultūrinė veikla labai gyvai reiškėsi iki Antrojo pasaulinio karo.

1972–1973 m. vasaromis V. Būtėnas drauge su jėzuitu, fotomenininku Algimantu Keziu ir Kalifornijos universiteto etnologijos magistrante Elena Bradūnaite lankė ten esančius anglių kasyklų ir pramonės rajonus – nuo Skrantono ir Vilks Bario iki Šenandoa ir Mahanoi Sičio, kuriuos XIX a. tankiai nuklojo lietuvių kolonijos. Antrosios kelionės metu prie jų prisijungė studentas R. Lapas ir J. Bradūnas. Pasak Elenos Bradūnaitės, mintis įamžinti nykstančią savitą Pensilvanijos lietuvių angliakasių kultūrą kilo jos tėveliui, poetui Kaziui Bradūnui, kuris skatino nedelsiant aplankyti nykstančias Amerikos lietuvių bažnyčias, mokyklas, lietuvių kapinėse stovinčius paminklus ir užrašyti ten gyvenančių lietuvių prisiminimus.

Lietuvių angliakasių kolonijose keliautojai pirmiausia ieškojo klebonų ir stengėsi gauti žinių apie jų parapijų dabartinę padėtį. Atvykėliai dažniausiai būdavo draugiškai sutinkami ir tik retsykiais į juos buvo žiūrima kaip į nepageidaujamus įsibrovėlius. Dar vietomis rusenančios lietuvybės žarijos V. Būtėnui teikdavo džiaugsmo, tačiau dauguma parapijų, kuriose nebuvo įkurta mokyklų ar nesirūpinta jų lietuviška dvasia, jau buvo nutautėjusios. Žurnalistas savo bičiuliui A. Baronui atvirlaiškyje iš Šenandoa rašė: „Pirmos emigracijos žmonių čia jau nebėra, jų vaikai tarp 60–80 metų amžiaus. Smagiausi kompanionai – III karta. Jie dar kalba bei dainuoja lietuviškai“.

Iš šių kelionių 1977 m. V. Morkūno spaustuvės buvo išleistas didelio formato albumas „Pensilvanijos angliakasių Lietuva“ su plačiais V. Būtėno tekstais, E. Bradūnaitės užrašytais dešimties senųjų išeivių prisiminimais, ištraukomis iš XIX a. pabaigos Pensilvanijos lietuvių spaudos ir J. Bradūno pokalbiu su airiu, mokėjusiu kalbėti lietuviškai. Įspūdingos A. Kezio nuotraukos ir nemačiusiajam „angliakasių Lietuvos“ vaizdžiai perteikia jos gamtovaizdį, miestelių panoramas, darbo aplinką.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Marija Kaškonienė