Rašytojas Vincas Pietaris ( 1850–1902) skaitytojams geriausiai žinomas istoriniu nuotykiniu romanu „Algimantas, arba lietuviai XIII šimtmetyje“ (1904–1905), kuriame pasakojama apie vieningos Lietuvos valstybės formavimąsi ir kovas su klastingais priešais. Kiek mažiau žinoma istorinė rašytojo drama „Kova ties Žalgiriais“ (1906), kurioje sumenkinta ir parodijuota lenkų įtaka Žalgirio mūšyje. Autorius įsitikinęs, kad vien tik lietuvių narsa ir Vytauto sumanumas įveikė Kryžiuočių ordiną.

„Kita šalis mušynės. Vitautas stovi ant žirgo, aplinkui jį Lietuvos bajorai.
Vitautas. Dabar tiktai lieka darbą pabaigti. Vokiečiai Kryžiočiai pasklydo bėgti į visas šalis. Mažai kas jų laikosi ir su jais ūmai bus pabaigta.
Bajoras. Diena laiminga, nors prasidėjo klasta.
Vitautas. O katra diena pas mus ne prasideda lenkų klasta? Mumis tai paprastas dalykas.“ (p. 28)

Ši nedidelė keturių aktų poleminė drama buvo pašaipus ir ironiškas atsakas į lenkų rašytojo Henriko Sienkievičiaus (lenk. Henryk Sienkiewicz) romane „Kryžiuočiai“ (1900) išreikštą nepagarbų požiūrį į lietuvius Žalgirio mūšio lauke. H. Sienkievičiaus „laukiniais“ vadinami lietuviai V. Pietario dramoje labai narsūs ir drąsūs, o lenkai – nepatikimi, klastingi ir bailiai. Kai kurie kritikai mano, kad toks „poleminis dramos pobūdis kliudė dramai pakilti į meninę plotmę“. (P. Naujokaitis. Lietuvių literatūros istorija. JAV, 1973). Šarūnė Trinkūnaitė straipsnyje „Lietuvių istorinės dramos pradžia: lenkiškos ištakos ir lietuviškos korekcijos“ daro išvadas, kad toks „amžininkų abejingumas, lydėjęs šią pakankamai įdomiai sumanytą V. Pietario pjesę, tarytum liudijo anuometės lietuvių visuomenės nenorą į savo istorijos refleksijos erdvę įsileisti pašaipą, ironiją bei juoką. Išties lietuvių istorinė dramaturgija nenorėjo būti ironiška bei pašaipi. Daug labiau ji norėjo būti mandagi ir tolerantiška. Iš vaizduojamų lietuvių priešų šaipytis ji nenorėjo, regis, todėl, kad įnirtingai stengėsi iš jų lūpų ištraukti kuo daugiau pagyros žodžių“. (Menotyra. 2005. T. 41. Nr. 4.)

Rašydamas istorinius kūrinius V. Pietaris studijavo lenkų, rusų, vokiečių, lietuvių ir kitų tautų autorių rašytas kronikas, tačiau labiau pasitikėjo lietuvių raštais. Romano „Algimantas“ prakalboje kaip tik tai ir patvirtino: „Melas ar ne melas ta lietuviška kronika? Jeigu ją rašė Lietuvoje ir jeigu ją rašė lietuvis, tai gali manyti, jog tai ne melas, tiktai gryna teisybė surašyta toje Lietuvos Kronikoje. Tiesa, faktai, iš jos paimti, visiškai prieštarauja faktams, užrašytiems lenkų, rusų ir vokiečių kronikose, bet tai dar nieko nereiškia. /.../ Rusų kronikas – kas rašė? Ruskiai. Ką rašo aršus rusų patriotas Antanavičius apie rusų kronikų žinias? Rašo, kad jos falsifikuotos pagal rusų politikos reikalą. /.../ Laikydamiesi lietuvių kronikos, būsime vis arčiau teisybės, nei paisydami kitų, ypač artimų šalių kronikų, kurios nuo amžių tikėjosi melu tai šį, tai tą išvilioti iš lietuvių.“ (V. Pietaris. Algimantas. Kaunas: „Sakalo“ leidykla, 1940).

Mažai lietuvių literatūros tyrinėtojų dėmesio sulaukusi V. Pietario (sl. Savasis) keturių aktų istorinė drama „Kova ties Žalgiriais“ atskira knyga buvo išleista 1906 m., jau po autoriaus mirties JAV, Shenandoah, Pa, Lietuvių katalikų spaudos bendrijos spaustuvėje. Jos leidybą finansavo kun. Antanas Milukas.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Nijolė Raižytė, 2025 m.