Apie Vilniaus ir jo krašto grąžinimą Lietuvai.

Poeto, vertėjo, redaktoriaus Jono Graičiūno (1903–1994) rinkinyje saugoma įdomi nuotrauka, įamžinusi reikšmingą Lietuvos istorijos įvykį – Vilniaus ir jo krašto grąžinimą Lietuvai. Joje tarp kitų asmenų užfiksuoti entuziastingai kalbantis į mikrofoną vienas pirmųjų mūsų radijo diktorių, poetas, aktorius, dramaturgas, prozininkas, operų libretų autorius, vertėjas, skaitovas Kazys Inčiūra (1906–1974) ir kariškai pasitempęs Lietuvos savanoris, atsargos kapitonas, rašytojas, žurnalistas Fabijonas Neveravičius, kuris buvo įgaliotas vesti Lietuvos kariuomenės įžengimo į Vilnių ir jos parado radijo laidas. J. Graičiūnas juodu rašalu nuotraukos apačioje užrašęs: „Poetas Kazys Inčiūra ir rašytojas Kajetonas (Fabijonas) Neveravičius.“ Kitoje pusėje mėlynu tušinuku: „Rodos, už Vievio 1939 m. 10. 10 d. prie buvusios demarkacijos linijos lauke prieš Tarybų S-gai perduodant Vilniaus kraštą Lietuvai. Kalba Kauno Radiofono vyr. diktorius poetas Kazys Inčiūra; šalia jo – kapit. Kajetonas ( Fabijonas ) Neveravičius, rašytojas. Jonas Graičiūnas.“ Apačioje – kauniečio fotografo Juliaus Miežlaiškio antspaudas.

1939 m. spalio 3 d. Maskvoje prasidėjo Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio derybos su V. Molotovu, dalyvaujant J. Stalinui. Mūsų ministrui buvo pranešta, jog Vokietija sutikusi, kad Baltijos šalys priklausytų SSRS interesų sferai, ir pareikalauta pasirašyti tris sutartis: SSRS –Lietuvos savitarpio pagalbos sutartį, įkurdinant Lietuvoje Raudonosios armijos įgulas, abiejų šalių sutartį dėl Vilniaus srities perdavimo Lietuvai ir Vokietijos–Lietuvos sutartį dėl pietvakarių Užnemunės perdavimo vokiečiams. Po savaitę trukusių derybų, diktuojamų  Maskvos, spalio 10 d. J. Urbšys ir V.Molotovas savo vyriausybių vardu pasirašė Vilniaus bei Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartį.

Lauko radijo transliacijos iš Vilniaus krašto pirmą kartą buvo pradėtos 1939 m. spalio 27 d. nuo Vilniaus krašto administracinės linijos už Širvintų miesto. Transliuota iš Zaviasų pasienio perėjimo užkardos per karinę radijo stotį, atvežtą iš Kauno elektrotechnikos bataliono. Iš Zaviasų kaimo telefono laidais per Širvintas į Kauno radiofoną perduodamus radijo pranešėjo K. Inčiūros reportažus girdėjo visa Lietuva, taip pat ir lietuviai užsienyje. Jis radijo klausytojams pasakojo naujienas: prie demarkacinės linijos iš pradžių buvo sudeginta gairė, paskui pasienio policijos karininkai perpjovė lenkiškomis spalvomis nudažytą sienos užtvarą. Trumpą žodį tarė rašytojas Petras Babickas, pulkininkas Juozas Šarauskas perskaitė Lietuvos kariuomenės vado įsakymą. Kalbėjo ir Vilniaus rinktinės vadas divizijos generolas Vincas Vitkauskas. Iš Širvintų į Vilnių žygiavusi Lietuvos kariuomenė, sunkvežimiai ir motorizuotos dalys su pabūklais bei motociklais apsistojo Maišiagaloje nakvynei pailsėti prieš rytdienos žygį į sostinę. 1939 m. spalio 28 d. iš Vilniaus priemiesčio Šnipiškių Lietuvos karo technika su kariniais daliniais pajudėjo į Vilnių.

1939 m. spalio 29-oji – istorinis sekmadienis. Visa Lietuva gyveno šventiškomis nuotaikomis: Lenkija grąžino Lietuvai 1920 m. spalio 9 d. generolo L. Želigovskio kariuomenės užgrobtą Vilniaus kraštą ir senąją Lietuvos sostinę! Vilniaus rinktinė įžengė į Vilniaus kraštą. Ją šūksniais ir gėlėmis pasitiko šio krašto gyventojai ir svečiai. Vilniaus miestas laukė Lietuvos karių išsipuošęs tautinėmis vėliavomis, vainikuotais iškilmių vartais ir skersai gatvių iškabintomis sveikinimo juostomis: „Sveikiname savo brolius – išsiilgę Vilniaus lietuviai“, „Lietuvos sostinė sveikina savo karius“. Kai kuriuose languose matėsi išstatyti Vyčio atvaizdai ir Lietuvos kunigaikščių portretai. Per kariškas radijo stotis ir Kauno radiofoną buvo transliuojami žurnalistų parengti radijo reportažai, kariniai paradai iš Širvintų, Maišiagalos, Lietuvos kariuomenės sutikimas Savivaldybės aikštėje, šventiniai susiėjimai Katedros aikštėje, iškilmingos šventos Mišios iš Arkikatedros bazilikos, Aušros vartų. Griaudėjo maršai, skambėjo dainos, liejosi džiaugsmingos kalbos. Iškabinti skelbimai lietuvių, baltarusių, rusų, žydų ir lenkų kalbomis, raginantys garbingai sutikti Lietuvos kariuomenę Vilniaus gatvėse.

Iš Vilniaus radiofono, įsikūrusio Gedimino prospekte, spalio 29-osios vakarą nuskriejo lietuviški žodžiai: „Kalba Vilnius. Dabar yra 18 valandų. Pradedame pirmąją transliaciją iš Vilniaus radiofono studijos Lietuvos sostinėje Vilniuje.“ Prie mikrofono – Kauno radiofono pranešėjas Kazys Inčiūra. Visus pasveikinęs, jis iškilmingai pranešė, kad po 19 metų Lietuvai grąžintas Vilniaus kraštas ir sostinė Vilnius. Jis pasakojo, kad visur būriuojasi minios žmonių, su džiaugsmo ašaromis ir gėlėmis sutinkančių Lietuvos karius, visi apsikabinę sveikina vieni kitus. Suskambo Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Žodį tarė Lietuvos kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas pulkininkas Juozas Šarauskas ir divizijos generolas Mikas Reklaitis. Nuvilnijo maršai, liejosi dragūnų pulko choro dainos, aidėjo poetų deklamuojamos eilės, žygio į Vilnių įspūdžiais dalijosi jo dalyviai.

Tačiau „Vilniaus atgavimas tautai netapo nacionaline švente. Tauta suvokė Vilniaus atgavimo kainą. Pasak V.Krėvės, „visa lietuvių tauta buvo tuomet pagauta didžiausio nerimo ir skaudaus sielvarto, nes kiekvienas suprato, kad prasidėjo Lietuvos tragedijos pirmasis aktas. Veltui vyriausybės oficiozai stengėsi atvaizduoti tokį „Vilniaus atgavimą“ kaip politinį laimėjimą. Net iškilmingas mūsų kariuomenės įžengimas į Vilnių, transliuotas per radiją, nepakeitė lietuvių nuotaikos.“ („Vilniaus krašto atgavimas“: Interneto svetainė Antrasis pasaulinis karas, 2007-10-27) Pesimistines nuotaikas labai sustiprino Raudonosios armijos įgulų atvykimas. Lapkričio viduryje Alytuje, Prienuose, Gaižiūnuose  ir Naujojoje Vilnioje įsikūrė 20 tūkstančių raudonarmiečių (visoje Lietuvos kariuomenėje  buvo  32  tūkstančiai karių). Savo nuomonę apie spalio 10 d. sutartį paprasti žmonės išsakė taiklia fraze: „Vilnius mūsų, o mes rusų“.

Dramatiškai susiklostė ir nuotraukoje įamžintų rašytojų gyvenimas. K. Inčiūra pavadintas ,,tyleniu“, nes sovietinėje Lietuvoje nesukūrė nieko naujo, 1951 m. sovietinio saugumo nuteistas 25 metams lagerio. Kalėjo Sverdlovsko srities Tavdos lageryje iki 1956-ųjų. Tarpininkaujant rašytojui A. Vienuoliui-Žukauskui, bausmės laikas buvo sutrumpintas, leidžiant grįžti į gimtąjį kraštą.

Fabijonas Neveravičius (1900–1981) 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos ir nuo 1947 m. apsigyveno Anglijoje. Lietuvių žurnalistų sąjungos įgaliotinis Rytų ir Vidurio Europos, Pabaltijo ir Balkanų tautų laisvųjų žurnalistų federacijos taryboje Londone. 1953–1958 m. redagavo žurnalą „Santarvė“.

Muziejus fotonuotrauką įsigijo iš J. Graičiūno 1982 m.

Parengta pagal straipsnį: Juozas Girdvainis, „Ir  prabilo Vilnius lietuviškai“: Literatūra ir menas, 2011-04-24.

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė