Vienas originaliausių praėjusio šimtmečio lietuvių rašytojų, poetas, prozininkas, vertėjas Albinas Žukauskas gimė 1912 m. sausio 25 d. ir augo Seinų valsčiuje (dab. Lenkija), lietuviškame Bubelių kaime. Žukauskų troboje veikė Bubelių kaimo mokykla, kurioje vaikus mokė poetas Stasys Tijūnaitis. Albinukas šioje mokykloje baigė tik du skyrius, o paskui ėjo „Bubelių laukų universitetus“. Būsimasis poetas daug skaitė savarankiškai, knygas skolindamasis iš Seinų prieglaudos kluone atsidūrusios „Žiburio“ gimnazijos ir kunigo Motiejaus Gustaičio buvusių bibliotekų. Vėliau jis „Autobiografijoje“ pasakos: „Dvylikos metų būdamas, pradėjau rašyti eilėraščius. Rašiau savotiškai, ne pasilenkęs ant popieriaus lakšto, o dirbdamas. Ariant, akėjant, pjaunant šieną ar važiuojant į Augustavo miškus rąstų, kildavo galvoje posmai, džiugiai dirgindavo širdį. Ilgainiui, jei jų nepamiršdavau, prišokęs užrašydavau. Stengiausi rašyti bendrine kalba, bet, matyti, išeidavo dzūkiškai, nes, kaip vėliau sužinojau, žinomas kalbininkas Jurgis Šlapelis atsinešdavo juos į Vytauto Didžiojo gimnaziją ir per pamokas nagrinėdavo kaip seiniškių dzūkų tarmės pavyzdžius.“


Gausiame rašytojo rinkinyje, tarp pluošto dokumentų, liudijančių apie plačią įvairiapusę literatūrinę bei visuomeninę veiklą (Lietuvių rašytojų draugijos nario (Kaunas, 1940), Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vyr. redaktoriaus (1950), Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo (1972) ir kitų pažymėjimų bei diplomų), aptinkame retą, vertingą, laiko pagelsvintą Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos atestatą, išduotą A. Žukauskui 1935 m. Jis rašytas lenkų kalba, su gimnazijos anspaudu, egzaminų pažymiais (A. Žukauskui geriausiai sekėsi kalbų disciplinos). Kitoje pusėje – Vilniaus švietimo apygardos kuratorijos antspaudas ir Valstybinės egzaminų komisijos narių parašai, tarp kurių matome ir gimnazijos direktoriaus Marcelino Šikšnio, Vinco Martinkėno, Broniaus Untulio ir kitų lietuvių mokytojų parašus. Abiturientai turėdavo išlaikyti dvylika egzaminų. Pažymėjimai buvo išrašomi dviem kalbomis – lenkų ir lietuvių. Gimnazijos mokytojų kolektyvas rūpinosi gauti leidimą moksleiviams išduoti tokį atestatą, kuris suteiktų teisę stoti į aukštąją mokyklą. Nelengva buvo įveikti šį abitūros barjerą, sukurtą lenkų okupacinės valdžios institucijų. Reikėjo raštu atsakyti į lietuvių, vokiečių, lotynų, lenkų kalbų ir matematikos egzaminų užduotis, kiekvieną dieną – po vieną rašomąjį. Visus žodinius egzaminus reikėdavo išlaikyti per vieną dieną, nuo ryto iki vakaro. Prie atskirų stalų salėje sėdėdavo komisijos nariai, o mokiniams tekdavo visus juos apeiti ir gauti pažymius.


Dokumentas tarsi liudija apie nelengvą gabaus kaimo vaikino kelią į mokslus. Nors ir daug skaitydamas, besimokydamas savarankiškai, būsimasis rašytojas jaučia būtinybę siekti sistemingo išsilavinimo. Paklausęs vieno Vilniaus lietuvių laikraščio redaktoriaus patarimo, įtikinęs tėvus išleisti jį mokytis, 1931 m. A. Žukauskas įstoja į Vytauto Didžiojo gimnaziją, kurią baigia per ketverius metus. Po karinės tarnybos lenkų kariuomenėje Vilniaus universitete pradeda studijuoti teisę, tačiau jau po pirmo kurso mokslus meta ir 1937 m. įstoja į Varšuvos Aukštesniąją žurnalistų mokyklą, kurioje mokosi iki 1939 metų. To laikotarpio eilėraščiai publikuoti pirmojoje A. Žukausko knygoje „Laikai ir žmonės“ (1938). Pirmajame eilėraščių rinkinyje kritikai įžvelgė išskirtinį originalumą: pastebėjo, jog poeto kūryba pasižymi nepaprastai sodriu, turtingu žodynu,  individualių naujadarų ir meistriškai įpintų tarmybių gausa, jai būdinga savita, proziška sakinio sandara, aiškios minties linijos, šmaikščios, ironiškos frazės. Už tą iš gimtinės atsineštą kraitį bei leksikos savitumą Draugija Vilniaus kraštui remti 1940 m. poetą apdovanojo literatūrine premija.


Sunkus, vingiuotas ir Vytauto Didžiojo gimnazijos kelias lenkų okupuotame krašte bei vėlesnių istorinių kataklizmų akivaizdoje. Pirmoji lietuviška gimnazija Rytų Lietuvoje, įkurta 1915 m. spalio 9 d., vadinosi „Jono Basanavičiaus, Mykolo Biržiškos ir Povilo Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokos“. Direktoriumi paskirtas lietuvių kalbos mokytojas Mykolas Biržiška. 1915 m. gimnaziją imasi globoti „Ryto“ draugija. Nuo to laiko ji buvo vadinama „Ryto“ draugijos Vilniaus lietuvių gimnazija, o 1921 m. pavadinta Vytauto Didžiojo vardu. 1921 m. spalio 1 d. lenkų okupantai įsiveržia į tuometines gimnazijos patalpas ir jėga išvaro pedagogus bei mokinius į gatvę. Netrukus ją savo realinėje gimnazijoje priglaudžia žydų visuomenės veikėjai. (1931 m., A. Žukauskui įstojus mokytis, Vytauto Didžiojo gimnazija persikelia į erdvų Konstantino Stašio namą A. Jakšto gatvėje 5.) 1922 m. okupantams ištrėmus gimnazijos direktorių M.Biržišką, į jo vietą išrenkamas jau pagarsėjęs poetas, dramaturgas ir matematikos mokytojas Marcelinas Šikšnys-Šiaulėniškis (1874–1970). Su šio įžymaus pedagogo vardu susijusi visa kultūrinė lietuvių veikla okupuotoje Vilnijoje. Jis parengė matematikos vadovėlius ( jais naudotasi ir Nepriklausomoje Lietuvoje), kūrė pjeses ir poeziją. Vytauto Didžiojo gimnazijai M. Šikšnys vadovavo net septyniolika metų. Visi buvę mokiniai gerbė direktorių, kiekvienais metais per jo vardines birželio 2 d. pas jį susirinkdavo. Vėliau A. Žukauskas viename savo interviu rašys: „Šimts pypkių! Nuostabu! Bent būta vyro! Dešimtą dešimtį įpusėjęs, buvo žvalus, net žvitrus, o atminties, buklumo, gyvumo galėjo pavydėti ne vienas penkiasdešimtinis šešiasdešimtinis vaikinas – buvęs jo mokinys.“ Jis mielai pasakodavo gimnazijos istoriją – Vilniaus inteligentijos kūrimosi istoriją. Direktorius rūpinosi, kad mokiniai ne tik įgytų mokslo žinių, bet ir lavintų savo meninius gabumus, tad gimnazijoje veikė literatų, piešimo, muzikos būreliai. Ypač kūrybinga buvo „Mildos“ kuopelė, vadovaujama mokytojų A. Krutulio ir V. Kairiūkščio. Ji turėjo orkestrą, dramos ir literatūros sekcijas, leido almanachą. J. Basanavičius gimnazijoje įsteigė folkloristų kuopą tautosakai rinkti ir ragindavo moksleivius savo kaimuose užrašyti senų žmonių dainas, pasakojimus. Prieš atostogas visiems išdalindavo numeruotus sąsiuvinius, kuriuos prirašytus reikėdavo rudenį grąžinti. Klasės leisdavo savo šapirografuotus laikraštėlius ir tarpusavyje rungtyniaudavo, statydamos vaidinimus.


Vytauto Didžiojo gimnazija buvo šviesos ir kultūros židinys daugeliui Vilniaus krašto valstiečių vaikų, išauklėjusi tūkstančius šviesių asmenybių, puoselėjusių lietuvybę lenkų okupuotame krašte. Įvairių profesijų Vilniaus lietuviai dirbo tai, kas tuo metu buvo reikalinga: lietuviškoms mokykloms trūko vadovėlių – rengė juos, reikėjo lietuviškos spaudos – steigė laikraščius ir žurnalus, trūko pjesių vaidinimams – jas rašė, reikėjo mokytojų – po Vilniaus kraštą mokytojauti pasklido turintys pedagoginį išsilavinimą mokytojai, universitetų absolventai, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos abiturientai.


Parengė vyr. rinkinių saugotoja (Vilniaus rašytojų memorialinio muziejaus fondai) Danguolė Jasinskienė