Šįmet minime žymaus lietuvių rašytojo, dramaturgo, prozininko, vertėjo Viktoro Miliūno (1916–1986) 105-ąsias gimimo metines. Gausiame ir įvairiame rašytojo rinkinyje (sukaupta per 540 eksponatų) aptinkame įspūdingas kelionių nuotraukas: su rašytoju V. Mykolaičiu-Putinu Kryme, didingų kalnų fone, su rusų dramaturgu Anuškinu Gurzufe, su egzotiškų šalių vaizdais, atskleidžiančias rašytojo aistrą keliauti. Tarp memorialinių daiktų išsiskiria iš tolimų kelionių parsivežti suvenyrai: dailaus rankų darbo odinis kupranugaris iš Egipto, puoštas šilko kutų juosta, ir juodas medinis dramblys. Žaidžiantys šiais suvenyrais V. Miliūnas ir jo bičiulis poetas A. Baltakis užfiksuoti nuotaikingoje nuotraukoje (1957 m.).

Apie V. Miliūną daug šiltų žodžių yra išsakęs poetas A. Baltakis, su kuriuo siejo ir kelionės. „Abu – plunksnos broliai, nepaisydami nemažo amžiaus skirtumo, tapo gerais bičiuliais. <...> Dar artimiau kūrėjai susidraugavo 1957 m., su turistų grupe keliaudami į Egiptą. Kaip sakoma, kelionės – puiki proga pažinti žmogų ir pasitikrinti jį įvairiose situacijose. Per trijų savaičių kelionę A. Baltakis neturėjo nei menkiausios priežasties suabejoti bičiulio patikimumu. V. Miliūno santūrumą, gebėjimą saugoti paslaptį, ramiai reaguoti į situaciją rodo pažinties su Aleksandrijos universiteto profesoriumi Algirdu Juliumi Greimu epizodas. A. Baltakis prisimena įdomius pokalbius su garsiuoju semiotiku ir universitete, ir keliaujant jų turistiniu autobusu, ir viešbučio kambaryje. Mokslininkui buvo įdomios visos žinios iš Lietuvos, jis klausinėjo apie tautinės kultūros situaciją, domėjosi rašytojų gyvenimu. Po šio susitikimo A. J. Greimas parašė straipsnį „Medžiaga sovietinio lietuvio fenomenologijai“. Jame vakarietiško mentaliteto mokslininkas šaiposi iš tarybinį žmogų kausčiusių stereotipų. Tačiau straipsnio pabaigoje reziumuoja: „Nežiūrint visko, mano pasitikėjimas lietuvių tautos ateitimi nepalaužtas. Sovietiniam režimui neišvengiamai lemta dėl vidinių priežasčių vystytis nuolatinio liberalėjimo kryptimi, kokia nepalanki beatrodytų tarptautinė politinė konjunktūra. Reikia tik kantrybės. Lietuviškas atsparumas, o drauge ir sugebėjimas prisitaikyti prie bet kokių istorinių sąlygų – abu šiuos bruožus mačiau gyvus mano sutiktuose tautiečiuose – yra tikriausi lietuviškosios ateities garantai.“ A. Baltakis apgailestavo, kad šis abiem įdomus straipsnis „Sietyno“ almanache pasirodė 1989 m., kai V. Miliūno jau nebebuvo. Vieną kelionės vakarą V. Miliūnas slapta viešėjo Greimų namuose. „Pasirodo, V. Miliūnas buvo pažįstamas su A. J. Greimu, kartu mokėsi, – mena poetas, – tačiau nors mes su Viktoru buvome bičiuliai, o viešbutyje gyvenome viename kambaryje, apie tai jis nei žodeliu neprasitarė.“

„A. Baltakis bičiulį prisimena buvus korektišką, mokantį save kontroliuoti, santūrų ne tik elgesiu, bet ir apranga žmogų: „Viktoras, dar matęs „smetoninės“ Lietuvos tvarką ir įpročius, visuomet būdavo pasitempęs, bet kaip apsirengusio jo neišvysi. Jo ir kalba buvo švari, gražus balso tembras. Ir pasaulėžiūra buvo šviesi: net kai rašydavo apie tamsius dalykus, kūrė neigiamus personažus, nieko kategoriškai nesmerkė. Ir gyvenime jo patarimai buvo draugiški, neužgaulūs. V. Miliūnas nepriklausė jokiai partijai, mokėjo išlaviruoti, nekonfliktavo su valdžia. Jis buvo santaikos žmogus. <...> Kaimynystėje pragyvenome 23 metus. Kartu švęsdavome gimtadienius (A. Baltakis gimęs vasario 15 d., V. Miliūnas – vasario 16 d.), rūpesčiais, džiaugsmais dalinomės, dėl vaikų bėdų išgyvendavome. Kai Viktorui būdavo sunku, sielodavosi dėl sūnaus reikalų, ateidavo pas mane pasėdėti, patylėti. Į „dūšią“ nelįsdavau, solidarizuodavausi su juo tylėdamas.“ V. Miliūnas buvo žmogus, nemėgęs konfliktų, neturėjęs pavydo jausmo, į daugelį dalykų žvelgęs su humoru. A. Baltakis pasakoja, kaip V. Miliūnas derėjosi su Panevėžio dramos teatru dėl savo pjesės pastatymo. Esą sakęs, jei jo drama bus pastatyta, režisieriui dovanosiąs dvidešimt butelių konjako. „1970 m. Vaclovas Blėdis pastatė „Karuselę“. Premjeros dieną lekiame mes juoda Miliūno „Volga“ į Panevėžį. Po spektaklio švęsti rinkomės J. Miltinio namuose. Vos mums įžengus į namus, režisierius nužvelgia nedidelį V. Miliūno portfelį ir klausia: „Tai kur tas konjakas?“ Viktoras šypsodamasis traukia iš portfelio dvidešimt mažų (50 g) buteliukų...“ „Beje, – šypteli A. Baltakis, – dar apie juodąją V. Miliūno „Volgą“. Visur su ja – ne tik į premjeras, ir į Nidą važiuodavome. Kartą kelyje rašytojas partrenkė karvę. Susikrimtęs dėl įvykio ir būdamas sąžiningas bei teisingas žmogus, V. Miliūnas sumokėjo kaimiečiui už prarastą gyvulį. Bet nepagalvojo, kad šis dar turės naudos, pardavęs ar pats suvartojęs jo mėsą (juk karvė ne pati krito, o nelaimė įvyko). Vėliau patenkintas kaimietis sakė: „Ponuli, kai kitą kartą važiuosi, vėl numušk mano karvę.“ Ilgai dar juokdavomės ir erzindavome V. Miliūną dėl to įvykio. Aš ir anekdotą apie tai sukūriau.“ (Asta Jankauskienė, „Rašytojo ir poeto bičiulystė“: Dorė, Klaipėda, 2016).

Eksponatus muziejui padovanojo rašytojo žmona Angelė Miliūnienė 1987 m.

Parengė Vilniaus rašytojų muziejaus fondų sektoriaus fondų saugotoja Danguolė Jasinskienė