Šių metų sausio mėnesį MLLM gavo dovaną – rašytojo Alekso Baltrūno (1925–2001) portretą. Dovanotojas – rašytojo anūkas Laurynas Baltrūnas. Portretas nutapytas 1962 m. jo autorius –dailininkas Aleksandras Vitulskis. Pasak rašytojo sūnaus Valentino Baltrūno, jo mama „Aldona Baltrūnienė pasakojo, kad A. Vitulskis specialiai tais metais rengiamai“. Respublikinei portreto parodai“ ėmėsi tapyti A. Baltrūno portretą. Deja, bet atrankos komisija, lyg ir dėl per didelio tradiciškumo, šio darbo į parodą neatrinko. Iškilus „problemai“, kur dėti šį paveikslą, dailininkas pozuotojui pasiūlė šį darbą nupirkti. Po diskusijų, matyt, taip ir buvo padaryta. Po kurio laiko paveikslas buvo padovanotas sūnui Linui, o šiam mirus – atiteko anūkui ir buvo išvežtas į kaimą. Dėl nelabai tinkamų sąlygų paveikslas šiek tiek nukentėjo.“ Perduodamas paveikslą rašytojo anūkas papasakojo atsitikimą, lėmusį dar vieną portreto pakenkimą – įpjovą veido centre. Paauglystėje neišleistas iš namų jo tėvas Linas metęs peilį paveikslo pusėn ir taip jį pažeidęs. Mama specialiai jo nerestauravusi, palikusi atsiminimą apie tą nelemtą incidentą.

7-to dešimtmečio pradžioje A. Baltūnas Vilniuje dirbo periodinių leidinių redakcijose, jau buvo išleidęs knygas vaikams „Berniukas iš mėlynojo vasarnamio“ (1951), „Linas ir Valentinas“ (1958), romaną „Tolimi keliai“ (1958), apsakymų rinkinius „Pavasario srautas“ (1953), „Lietus“ (1960). Sudėtingais pokario metais rašytojas su žmona mokytojavo Grinkiškio gimnazijoje, dirbo Radviliškio laikraščio redakcijoje. Kaip komjaunuolis medžiojamas partizanų, kaip vokiečių okupacijos metais tarnavęs P. Plechavičiaus armijoje sovietinės valdžios įtrauktas į politiškai nepatikimųjų sąrašą vis dėlto A. Baltrūnas išvengė susidorojimo ir, įsitvirtinęs tarp to meto prozininkų, aktyviai dirbo kultūrinį darbą. Septynerius metus (1965–1972) vadovavo žurnalo „Kultūros barai“ redakcijai. Neapsipratęs su partine priežiūra iš redaktoriaus pareigų atsistatydino, savo pasitraukimą motyvuodamas noru atsidėti kūrybiniam darbui. Antroje gyvenimo pusėje rašytojas paniro į sodininkystę, laikė bites.

1989 m. rašytoje autobiografijoje A. Baltrūnas samprotauja apie talento prigimtį teikdamas, kad „gyvenimas, patirtis daug ko išmoko: profesijos įgūdžių, racionalaus jėgų ir medžiaginių išteklių panaudojimo, realių galimybių ir kūrybinių ambicijų „taikaus sambūvio“. Neišmoko tiktai iš betalenčio tapti talentingu.“ Būtinu talento elementu rašytojas įvardina „gebėjimą akylai stebėti aplinką (žmones, įvykius, jų raidą), fiksuoti, apmąstyti ir po to įkurdinti kažkokiose atminties ar pasąmonės sankrovose, kur jie netrukdomi gali tūnoti iki to momento, kai eilinis poreikis rašyti pareikalaus būtent tos kategorijos siužetų, žmonių paveikslų, gamtos ar buities detalių“. Šios Baltrūno mintys liudija realistinę jo talento prigimtį.

Paskutinė, 1983 m. išleista rašytojo knyga – novelių rinkinys „Ant Katpėdėlių kalno“, skirta Aukštadvario kraštui, jo  žmonių istorijoms, papasakotoms jautriai ir vaizdingai. Čia daug metų jis lankėsi savaitgaliais, puoselėjo nedidelį sodą. Už šią knygą A. Baltrūnas buvo apdovanotas G. Petkevičaitės-Bitės literatūrine premija.

Šiemet minime prozininko A. Baltrūno, gabaus kultūrininko, erudito, 100-ąsias gimimo metines.

Parengė Rašytojų rinkinių tyrinėjimo skyriaus muziejininkė Daiva Irena Šarkanauskaitė, 2025 m.