Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose saugomas vienkartinis meno leidinys, almanachas „Raketa“, išleistas 1929 m. Gimęs kairiųjų pažiūrų literato V. Montvilos galvoje, almanachas „Raketa“ turėjo būti tarsi atsvara formalistiniam „Keturių vėjų“ sąjūdžiui. Artimiausi jo pagalbininkai, turėję telkti kairiuosius rašytojus, buvo P. Cvirka ir K. Jakubėnas.

Skambus įvadinis šūkis turėjo numatyti ilgą almanacho gyvavimą: „Kilk aukštyn, smarkioji raketa, ir, sprogusi nakties tamsoje, nušviesk visas mūs meno palėpes!“ Deja, iniciatoriams nepavyko almanacho paversti mėnesiniu žurnalu, anot paties V. Montvilos, jis tapo „vienkartiniu meno leidiniu“.

Kaip ir dera naujam literatūriniam sąjūdžiui, pirmuose naujojo almanacho puslapiuose paskelbtas manifestas „Kitu keliu“, kuriame buvo bandoma išvengti tuščiažodžiavimo, dirbtinio pozavimo. Kiekvienas manifesto sakinys – tarsi šūkis: „Kiekvienas turi teisę atverti savo širdį, kiekvienas turi teisę būti poetu! <…> Tegul iš pradžių mūs balsas atrodys ir menkas, bet mes nenusimename. Tie, kurie garsiai pradėjo, tyliai pabaigė. <…> Į priekį norime veržtis!“

Po tikromis pavardėmis, slapyvardžiais ar kriptonimais slėpėsi almanache sutelktų autorių kūryba: Vytauto Montvilos, Kazio Jakubėno, Petro Cvirkos tekstai.

Visas puslapis almanache skirtas aštriam, kritiškam Kazio Borutos publicistiniam straipsniui „Paklausimas Liudui Girai“: „Jaunoji karta jau ne toki molio motiejai, kad juos reikėtų statinėti kaip kas nori. Jaunoji karta vyriška, ji atkakliai pasiryžus padaryti literatūrą ir tai literatūrai duris pralaužti į visuomenę. Tai ar gražu, L. Gira, tokiom aptvarom ir taip nelengvą darbą apsunkinti. Argi gražu daryti iš jos kūrybiško pasireiškimo jovalą, spekuliuoti josios dvasia, profanuoti ją visuomenės akyse.“

Deja, „kitu keliu“ pasukti nei V. Montvilai, nei kitiems bendradarbiavusiems almanache nepavyko, visi buvo skirtingų politinių pažiūrų ir kūrybinių nuostatų, visi pasuko skirtingais keliais, visų likimai buvo tragiški.

V. Montvila gimė JAV, Čikagoje, tačiau žlugus tėvų santykiams, su mama grįžo gimtinėn, apsistojo Marijampolėje, lankė „Žiburio“ pradžios mokyklą. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, po Rusijoje įvykusio bolševikų perversmo, Marijampolės apylinkėse pasirodė raudonųjų agitatorių, tačiau Vytautas nuo politikos laikėsi atokiai. Įstojęs į Marijampolės mokytojų seminariją, būsimasis poetas pasineria į mokslus. 1923 m. V. Montvila seminarijoje įstoja į veikusią „Bešalio lavinimosi kuopą“. Tai nebuvo nei socialistinė, nei kairioji organizacija: jos nariai susirinkimuose diskutuodavo mokslo, kultūros, pasaulėžiūros klausimais. Poetas įsijungia į antifašistinę veiklą ir 1929–1931 m. buvo įkalintas. Išėjęs iš kalėjimo, laisvėje, V. Montvila blaškėsi tarp Marijampolės ir Kauno. Yra nuomonių, kad 1941 m. V. Montvila nepabėgo į Rusiją, kaip kiti rašytojai, ir tai darė sąmoningai, nes jautėsi niekuo nenusikaltęs prieš savo liaudį. Tačiau likti gyvas nacių okupuotoje Lietuvoje neturėjo šansų, buvo įskųstas gestapui ir 1941 m. liepos mėnesį sušaudytas Kauno VII forte.

Poetas, vertėjas, rezistentas Kazys Jakubėnas, 1929 m. irgi suimtas ir neteisingai nuteistas 10 metų kalėti už pasikėsinimą į Ministrą Pirmininką Augustiną Valdemarą, kuriame nedalyvavo. Pokario metais neteisingai įskųstas P. Cvirkos, išsiųstas į tarybinį gulagą, o 1950-aisiais, patyręs smurtą netoli Rasų kapinių, mirtinai sušalęs, mirė.

Petras Cvirka – vidutiniokų ūkininkų sūnus. Jau besimokant atsiskleidė polinkis piešti, rašyti eilėraščius, prozos vaizdelius. Iš pradžių buvo ateitininkas ir net kuopelės pirmininkas, bet vėliau įsijungė į bešalių (t. y. atsisakančių ideologiškai angažuotis) kuopelės veiklą. Aktyvus kairiųjų pažiūrų rašytojas, visuomenės veikėjas, P. Cvirka 1940-aisiais dalyvavo Lietuvos aneksijos veikloje, buvo komunistų partijos narys. 1947 m. susirgo mįslinga liga ir mirė.

Neišsipildė nei V. Montvilos troškimas, nei manifeste skelbiami šūkiai – almanachas „Raketa“ tebuvo vienkartinis leidinys. Tačiau literatūros istorikai pripažįsta, kad būtent šis almanachas laikytinas literatūros sąjūdžiu, davusiu pagrindą tvirtesniam literatūriniam trečiafrontininkų, t. y.  kairiosios orientacijos rašytojų avangardistų sambūriui ir jų 1930–1931 m. leistam literatūriniam žurnalui „Trečias frontas“.

Parengė muziejininkė Rasa Pranskaitienė